Santrauka:
Kas dedasi mano galvoje, kai kambarį apšviečia rudenėjanti saulutė...
Jaučiu, kaip į pirštų galiukus įsismelkia lietus,
Tik širdis dar saulėta
Žvelgia pro vitražinius akių langus į pasaulį
Ir į vėjo pagautą dangų žvaigždėtą.
Spinduliai prasismelkia iki pat širdies,
O kai užgęsta, matai mėnulį su saule šokant sidabrinį tango.
Ruduo guašu nuspalvina snaudžiančių medžių sielas.
Tik tu nebijok praverti širdies, o gal girgždančio lango...
Per amžius vėjo supintas kasas
Vieną dieną iššukuos rudens nematęs pavasaris.
Iš sparnuotų žodžių gervė pasiskolins sparnus
Ir pakils į saulę kitu gyvenimu lepintis.
Blakstienų mostais švytuoja vėtrungės.
Jos seka skruzdėles, bėgančias Himalajų kalnais.
Gal ir aš, pasirinkus klajoklio gyvenimą,
Pakilsiu dangun su pirmais spinduliais.
Jutta
2009-11-15 17:03:59
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-11-18 14:28:18
Labai daug visko jame yra. Gal kiek oer daug dienoraščio turiniui tinkančių eilučių. Bet visuma - labai gerai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-11-15 21:55:24
vėjo supintas kasas...matai mėnulį su saule ...praverti širdies... žvaigždėtą dangų...
šie žodžiai ir jų junginiai jau tapo klišėmis, poezija turi atsinaujinti, atrasti naujas sąvokas, tada ji suskambės
Anonimas
Sukurta: 2009-11-15 19:27:23
Pirma eilutė įtempia į kūrinį - gerai. Gyvenimo krypties motyvas atsiranda tik pabaigoje. Jį reikėtų ankstinti arba pavadinimą keisti.