Jaučiu, kaip į pirštų galiukus įsismelkia lietus,
Tik širdis dar saulėta
Žvelgia pro vitražinius akių langus į pasaulį
Ir į vėjo pagautą dangų žvaigždėtą.

Spinduliai prasismelkia iki pat širdies,
O kai užgęsta, matai mėnulį su saule šokant sidabrinį tango.
Ruduo guašu nuspalvina snaudžiančių medžių sielas.
Tik tu nebijok praverti širdies, o gal girgždančio lango...

Per amžius vėjo supintas kasas
Vieną dieną iššukuos rudens nematęs pavasaris.
Iš sparnuotų žodžių gervė pasiskolins sparnus
Ir pakils į saulę kitu gyvenimu lepintis.

Blakstienų mostais švytuoja vėtrungės.
Jos seka skruzdėles, bėgančias Himalajų kalnais.
Gal ir aš, pasirinkus klajoklio gyvenimą,
Pakilsiu dangun su pirmais spinduliais.