Kai ant lūpų pajuntam
gyvenimo skonį
Ir praryjam nekramtę pagiežą,
Kai išspjaunam žodžius,
susikaupusią tulžį
Ir pamirštam, kad mokam mylėti.
Kai dangus užsimerkia,
nes mums jo nereikia -
Akli juk negali matyti.
Užsidarę, lyg sraigės,
kauliniam kiaute,
Tyliai kenčiam keiksnodami lemtį,
Bijom juoktis tyrai,
bijom tiesą kalbėt,
Bijom meilei save paaukoti,
O labiausiai mes bijome -
savo širdies
Nes jinai,
juk nemoka meluoti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-11-14 12:10:59
....patiko, neblogai...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-14 12:01:11
Va ir grakščiau. Tobulėjate. Dabar pabandykit įkelti daugiau orginalumo.