Kai ant lūpų pajuntam
                        gyvenimo skonį
Ir praryjam nekramtę pagiežą,
Kai išspjaunam žodžius,
                        susikaupusią tulžį
Ir pamirštam, kad mokam mylėti.
Kai dangus užsimerkia,
                        nes mums jo nereikia -
Akli juk negali matyti.
Užsidarę, lyg sraigės,
                        kauliniam kiaute,
Tyliai kenčiam keiksnodami lemtį,
Bijom juoktis tyrai,
                       bijom tiesą kalbėt,
Bijom meilei save paaukoti,
O labiausiai mes bijome -
                            savo širdies
Nes jinai,
                       juk nemoka meluoti