Šiąnakt vėl nemiga kankina,
rodos, visas jau suskaičiau snaiges.
Tas skaičius toks didžiulis,
nuo jo, net pačios akys limpa...
O aš vis stebiu snaigių gaudynes,
nakties šešėliuose ilguos.
Sunku man, bet kitaip ir nebūna,
kai atveri širdį, o tavęs - negirdi...
Virstu tyla, nepasakius esmės,
tampu tyla...ir klausausi tylos.
Žinau. Ne, jaučiu ir tu žiūri į tylą.
Ateik, prašau ateik, tu, angelo sparnais.
Mes gersime tylių naktų arbatą
ir supsime vienatvę vieną - abiejų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-11-14 05:07:09
Kiek per daug žongliruojama žodžiu ,,Tyla", o nemigoje, manau, skaičiuojame ne tik snaiges, bet ir daugiau paklajojame po sielos labirintus. Tad sėkmės, drugelių saulute...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-13 22:08:57
Kas čia daros, kad žiemai pareinant, visus ir nemiga pradeda lankyt?
O šitas man geresnis. Malonu.