Šiąnakt vėl nemiga kankina,
rodos, visas jau suskaičiau snaiges.
Tas skaičius toks didžiulis,
nuo jo, net pačios akys limpa...
O aš vis stebiu snaigių gaudynes,
nakties šešėliuose ilguos.
Sunku man, bet kitaip ir nebūna,
kai atveri širdį, o tavęs - negirdi...
Virstu tyla, nepasakius esmės,
tampu tyla...ir klausausi tylos.
Žinau. Ne, jaučiu ir tu žiūri į tylą.
Ateik, prašau ateik, tu, angelo sparnais.
Mes gersime tylių naktų arbatą
ir supsime vienatvę vieną - abiejų.