stiklinėm rankomis užgniaužiu
kvėpavimo paskutinius taktus,
jau tavo lietumis aš negaliu
būt gyvas. paslaptys subėgę į kraštus,
kūno kvapo, rodos, neužteko...

ak, kaip romantiškai kadais
buvau nuspalvinęs laukų gėles!

žodžiai pinasi plaukų voratinkly,
per amžinybės tiltą vedantys
sapnai dar nesapnuoti, tik aš
nepriklausau jau čia. ir tu.
ir tik pirma nakties...