Kiek metų, kiek daug metų, kai rinkau...
Ne, ne pinigus – gimtos kalbos žodžius.
Suradęs juos, vis prie širdies laikiau,
Kad jausčiau ten, girdėčiau skambančius.

Pačius švelniausius supdama motulė dovanojo.
Jais augau, meilę pažinau ir gyvenau,
Dienorašty jaunystę paiką užrašiau, svajojau,
Lyg teptuku spalvingą ateitį tapiau.

Vėliau daug žodžių puošnesnių pabėrė knygų lapai,
Mokykloje - kreida išmarginta juoda lenta.
Lyg žemuogės ant smilgų jų eilės buvo kvapnios,
Šnabždėjau jas tik jai, vienintelei, po vasaros delčia.

Jei buvo saldžios lūpos tai tik jais, tik žodžiais,
Kuriuos per Lietuvą man Nemunas atplukdė,
Gražiausius sėmiau basas eidamas prieš srovę,
Bet laikas aplenkė, pakišo koją ir parklupdė.

Dabar žiūriu - žodžių karštų tik vienas kitas,
Buities, politikos kalba skurdi, pilka,
Nedegina širdies kasdienis žodis pasakytas
Ir nesuprast, ar dar yra jame kur nors tiesa.

Gal kaltas aš, kad žodžių meilei tiek mažai beliko,
Kad toly vis rečiau viliojančias kalvas matau,
Vis teisinuos, kad jau ruduo ir gėlės pievose nuvyto,
Nėra ką skint ir ankstų rytmetį atnešti tau.

Pabėgo žodžiai baltapūkiai nuo širdies, nuklydo,
Gal juos kiti į puokštę naują sau įpins.
Na tai ir kas, kad pavasariniai žodžiai nebežydi,
Svarbu, kad jie gyvi.
                               Gyvendami mane primins.