Nestovėk abejingai!

(Pasisakant prieš valstybinių miškų privatizavimą)

Nestovėk abejingai po girios medžiu,
Kai piktavaliai jį niokoja, kerta.
Žaliuojantis medis tau savas, brangus,
O jiems – tai tik stalo koja, ar malka.

Lietuviai žinojo, kad ąžuolas šventas,
Kad eglė – skarota motulė,
Kad broliai – tai klevas, uosis ir beržas,
Drebulė- jų jauniausia sesulė.

„Kalnai kelmuoti...“. Skausmu atmintin įsirėžė
Vaikystėj, mokyklos suole, girdėti žodžiai.
„Anykščių šilelis“ – daina miško grožiui.
Kaip gyvybės šaltinis. Iš jo gėrėm godžiai.

Tik ir vėl neramu, tik šį kartą baisiau –
Visa Lietuva gali likti kelmuota.
Labanoro giria, Didžioji giria, Marcinkonių giria
Ir lenta.... giljotina
                                    - privatizuota!

Nestovėk abejingai, šiandien dar gali
Sulaikyt virš girių bekylantį kirvį.
Susikibkime rankom naujam - „Girių kely“!
Neleiskim užgrobti miškus,
                                  parduoti Žaliąją širdį!
skroblas

2009-11-06 09:21:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Antanas Gintautas

Sukurta: 2009-11-09 04:13:29

Žaliuoki, Skroble, nenudžiūki...

Vartotojas (-a): Svyruoklė

Sukurta: 2009-11-06 12:42:46

Visa Lietuva gali likti kelmuota.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2009-11-06 10:01:09

Gražus ir kilnus tu žmogus, Skroblai, pilietis, Tau viskas rūpi, Tau labiausiai skauda, saugok savo širdį, ji viena vienintėlė Tau duota. Juk savo rankom kertam, ne svetimi. Taip godojo vienas kaunietis poetas, tiesa, jau seniai palikęs (1992 m.) mus gyvuosius, Tautvydas Buslevičius "Skelbime": "Aną, prie Soldino sudužusią parduodam, /Su šventais ir nešventais vardais,/Ir kertam Lietuvą kaip sodą,/ Apsvaigę viltimi, o ne žiedais." Stiprybės Tau, Skroble. Ačiū už tiesų žodį.