(Pasisakant prieš valstybinių miškų privatizavimą)

Nestovėk abejingai po girios medžiu,
Kai piktavaliai jį niokoja, kerta.
Žaliuojantis medis tau savas, brangus,
O jiems – tai tik stalo koja, ar malka.

Lietuviai žinojo, kad ąžuolas šventas,
Kad eglė – skarota motulė,
Kad broliai – tai klevas, uosis ir beržas,
Drebulė- jų jauniausia sesulė.

„Kalnai kelmuoti...“. Skausmu atmintin įsirėžė
Vaikystėj, mokyklos suole, girdėti žodžiai.
„Anykščių šilelis“ – daina miško grožiui.
Kaip gyvybės šaltinis. Iš jo gėrėm godžiai.

Tik ir vėl neramu, tik šį kartą baisiau –
Visa Lietuva gali likti kelmuota.
Labanoro giria, Didžioji giria, Marcinkonių giria
Ir lenta.... giljotina
                                    - privatizuota!

Nestovėk abejingai, šiandien dar gali
Sulaikyt virš girių bekylantį kirvį.
Susikibkime rankom naujam - „Girių kely“!
Neleiskim užgrobti miškus,
                                  parduoti Žaliąją širdį!