subtilesnio už baltą sniegą,
nekaltesnio už pavasario vaikus
aš jausmo dar tokio jutus nebuvau.

kaip voratinkly pakibęs nesužydėjusio
drugio kokonas,
kaip birželį, šeštą, ant asfalto
kreidelių atlasuose
niekad neieškojau ko neradus.

šviesiai, lyg namo grįžtantys paukščiai,
tyrai, lyg septyni drambliai po
tikinčiojo langu,
aš pasijutau atradus tave savo
stichija.