TĖVUI

Krauju ir ašarom išmirkęs,
          baltas rožės žiedas
Ir šaltos tavo rankos.
            Jas labai mylėjau...
Neatsimerks jau akys
Ir nepažvelgs
       kaip tiktai tu mokėjai...
Pavasaris pražydo, bet ne tau –
O ir ne man, nes sielai šalta.
Aš pamiršau skaičiuot dienas,
Išnyko laikas – liko skausmas.
Menu akimirką –
         ji buvo per trumpa,
Kai paskutinįkart kalbėjom.
Tu pamiršai ištart sudie,
O aš, atleisk, ištarti nesuspėjau.
Nespėjau padėkot už meilę,
Už rūpestį ir neįkyrų žodį,
Paglostyti dar kartą tavo veidą
Ir pabučiuot į baltą smilkinį.
Praskriejo angelas mirties,
Be gailesčio praskriejo,
Palikęs tuštumą ir nežinią širdy,
Krauju aplaistytą ir ašarotą
                     rožės žiedą...