Santrauka:
lapkritis rugpjūčiui
apgirtęs aš nuo artumos
į tolumas pažvelgt nedrįsiu
baugu šešėliu tavuos delnuos
bandysiu amžinai užmigti
ramus kaip mėnuo spindesys
aš tavo spindesy sušvitęs
dėkingas lemčiai jog tu esi
kai niaukias vakaras prieš nieko rytą
galbūt tik saulės zuikeliu
sušvisiu mirksniui tavos širdies kertelėj
bereikšmiu grauduliu šviesiu
iš lapkričio iš bekelės kur gelia
laikinumo tvinksnis
lyg gruodas ant plikų šaknų
čia vietos tik vienam yra
ne ankšta čia užtat gėlu
Ražas
2009-11-03 11:36:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-11-03 18:22:07
Ačiū Jums, nėra už ką atsiprašinėti. Juk taip nuo mano žodžių Jumyse virptelėjo ir vėrėsi jausmas tik jau kitais žodžiais. Sėkmės Jums, skaitau po kelis kartus Jūsų tekstus, bet dar manyje jie nesudygo, kad ką nors rišliai apie juos pasakyčiau. Žingeidu, įdomu, kartais stulbina ir stebina.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-11-03 17:45:23
gėlus- ir man įgėlė
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 17:22:16
Vien pavadinimas jau koks... Ir vis kyla man, jaunai, klausimai: iš kur toks skausmas gyvenime? Sunkūs jausmai...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 15:59:23
laikinumo tvinksnis
apgirtęs aš nuo artumos
bandysiu amžinai užmigti
tavuos delnuos
prieš nieko rytą
šešėliu šviesiu bekeles
kur gelia
gruodėtas saulės zuikis
lemtie tau ankšta čia
o man gėlu
nepaprastai smagu skaityti kūrinį, kuris išplauna į minčių krantą naują vaizdinį...gera, kai atrandi artimą. Savaip, bet niekieno nepakirstą. Ačiū.
Ražai, atsiprašau už viršutinįjį darinį, tiesiog aš taip jį perskaičiau po šeštojo prisilietimo:)
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 15:27:00
...taip jau būna... ne ankšta čia, užtat gėlu...