apgirtęs aš nuo artumos
į tolumas pažvelgt nedrįsiu
baugu šešėliu tavuos delnuos
bandysiu amžinai užmigti

ramus kaip mėnuo spindesys
aš tavo spindesy sušvitęs
dėkingas lemčiai jog tu esi
kai niaukias vakaras prieš nieko rytą

galbūt tik saulės zuikeliu
sušvisiu mirksniui tavos širdies kertelėj
bereikšmiu grauduliu šviesiu
iš lapkričio iš bekelės kur gelia

laikinumo tvinksnis
lyg gruodas ant plikų šaknų
čia vietos tik vienam yra
ne ankšta čia užtat gėlu