Santrauka:
Kai apsigauni pats, tai nieko nebekaltink...
Galbūt todėl gyvenimas „išdūrė“,
Jog netvirtai laikiau aš laivo burę.
Ir klydau dar manydama – nesensiu,
Vis meilę tarsi iš šaltinio semsiu...
Nors verk... Jaunystė pralėkė kaip vėjas,
O ribai – pusės amžiaus – priartėjus,
Beliko man tiktai jausmai nušiurę
Ir kiaura gelda... Bet ir ta – be burės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2009-11-03 08:26:22
Lengvai skaitosi, o burė dar iškils, tikėkit
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2009-11-03 08:19:05
Tikri jausmai niekada nebūna nušiurę;)).O eilius lengvas, puikus.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 04:16:57
Šaunus ir lengvas ir iš karto aišku, kad neverksit
Anonimas
Sukurta: 2009-11-02 22:42:08
:) liux visutėlis, o man dar ir juodas katinas ant kairio peties :))
Anonimas
Sukurta: 2009-11-02 22:35:03
nors verk...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-02 21:36:10
Čia taip lyg ironizuojama švelniai. Laivę statytis ir jaunystei praėjus galima mėgint :)
Anonimas
Sukurta: 2009-11-02 21:35:46
Paskutinė eilutė gera. Pavadinimą reikėtų keisti. Ir taip per daug šlapias eilėraštis:-)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-11-02 21:34:39
na,pusei amžiaus įpusėjus dar jausmai nebūna nušiūrę,gal tik pradeda nušiurti...
Įdomiai čia...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2009-11-02 21:33:22
gerai, paverksiu.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-11-02 21:33:00
tegu ta gelda įgyja ... burę :)