dėkoju:
už sudaigintą grūdą, kuris nakties žibintais lyg žodžiais kūdikis
prabyla, už laistomus klevų sula akių švytėjimo gyvybės syvus.
už pažadėtas dar septynias dukras – saldžiasmilges perkūno vasaras,
už dovanotas kūnui Dievų kaitras, rasotom lūpom šnabždančias.
už tvarstį – giliom žaizdom sugerti ir liūdesio išgarintas liūtis,
kurių daugiau į širdį neįleidi. už viską, ką davei ir ką paimt galėjau,
už ugnį ir žaibus, liepsnas, kuriom mane sudeginai ir vėl prikėlei.
- - - ir dar už tai, kad mano aukurui savęs nepagailėjai - - -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-12-04 16:57:36
sudaiginai,ir Tavo dėkingumas
trykšta...
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 19:38:03
Taaaip, iš visos širdies :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-11-03 08:59:09
Nuostabi išraiška, o ir įkvėpimas iš širdies, jautriai išmatuota... Labai graži dovana.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-03 04:22:52
Ta paskutinė eilutė...
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2009-11-02 20:56:29
viską sutinku, tik mano nuomone prieš dukras žodelio ( dar) nereikia. lyg ir sklandžiau be jo. o kūrinys super. juk sakiau , kad tu talentas
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-11-02 19:42:30
graži dedikacija... ir garsiai skaitosi
Anonimas
Sukurta: 2009-11-02 19:32:46
puikus paskyrimas iki begalinio dėkingumo
Anonimas
Sukurta: 2009-11-02 18:56:00
Galėtų būti daina. Nuo tos vienos klaidos („kurias daugiau į širdį neįleidi“ – kurių daugiau...) silpniau. Nubanalėjama. O iki to tai net labai labai patiko. Įdomios padėkos, netikėtos.