dėkoju:
už sudaigintą grūdą, kuris nakties žibintais lyg žodžiais kūdikis
prabyla, už laistomus klevų sula akių švytėjimo gyvybės syvus.
už pažadėtas dar septynias dukras – saldžiasmilges perkūno vasaras,
už dovanotas kūnui Dievų kaitras, rasotom lūpom šnabždančias.
už tvarstį – giliom žaizdom sugerti ir liūdesio išgarintas liūtis,
kurių daugiau į širdį neįleidi. už viską, ką davei ir ką paimt galėjau,
už ugnį ir žaibus, liepsnas, kuriom mane sudeginai ir vėl prikėlei.
  -  -  -  ir dar už tai, kad mano aukurui savęs nepagailėjai -  -  -