Vėjau, vėjėli, nuneški svajonę
Lyg burę pakėlęs – artyn prie krantų.
Tegu mano laivas užbaigia klajones
ir lai nesiblaško toli, tarp bangų.
Kai bangos didžiulės į krantą sudūžta,
nereikia, kad dužtų manoji viltis.
Švelnus vėjas tyliai man paslaptį kužda –
Kai burės pakeltos, audra nepavys.
O mano svajonės šlapiam smėly lieka.
Tegu jų neplauna putota banga.
Man, vėjau, atneški gaivinantį lietų
ir leiski pajusti – svajonė gyva.
Kai laivas sustoja prie kranto smėlėto,
atgal nesigręšiu – audra nepavys.
Nuvargusį laivą siūbuoja iš lėto
gyvenimo mano žvaigždėta naktis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-30 20:45:41
...brandus, gražia kalba parašytas kūrinys...kažkoks savas savas. Labai patiko. Gal nuoširdžiu paprastumu?Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-30 16:58:59
Visų gyvenimus siūbuoja laivas. Kartais tas siūbavimas gana malonus:)
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2009-10-30 16:38:41
Svarbiausia svajonės :)