Vėjau, vėjėli, nuneški svajonę
Lyg burę pakėlęs – artyn prie krantų.
Tegu mano laivas užbaigia klajones
ir lai nesiblaško toli, tarp bangų.

Kai bangos didžiulės į krantą sudūžta,
nereikia, kad dužtų manoji viltis.
Švelnus vėjas tyliai man paslaptį kužda –
Kai burės pakeltos, audra nepavys.

O mano svajonės šlapiam smėly lieka.
Tegu jų neplauna putota banga.
Man, vėjau, atneški gaivinantį lietų
ir leiski pajusti – svajonė gyva.

Kai laivas sustoja prie kranto smėlėto,
atgal nesigręšiu – audra nepavys.
Nuvargusį laivą siūbuoja iš lėto
gyvenimo mano žvaigždėta naktis.