Kartais mintys ne trykšta, o tiesiog bėga. Ir ne iš, o nuo manęs. Paveju, surenku po vieną, nuraminu, o jos po kurio laiko ir vėl tą patį kartoja. Nedresuojamos. Bet ir nekvailos. Gal taip kovoja už laisvę, nepriklausomybę (feminisčių ir Amerikos „juodųjų“, visur matančių diskriminacijos įtaka?). Nuo... manęs? Galbūt kartais išties esu joms per griežta. Reikalauju Hesės, Platono, Kanto..O jos, vargšelės, trokšta J. K. Rowling. Verčiu suaugti ir, matyt, per retai pastebiu, kad esame vaikai. Ir jos, ir aš. Pažadu: rytoj pusryčiams sukirsim torto gabalą, vėliau praleisim porą paskaitų ir pažiūrėsim „Ledynmetį“. Jos pyksta ir taikosi vėl mane palikt (girdžiu, triukšmingai kraunasi daiktus). Kėsinuosi ašarom grasint, ir jos, mažytės – mano vaikeliai – taria pirmuosius savo žodžius:
– Vaikystė nuostabi ne kaip paikumas, o kaip gebėjimas džiaugtis ir atsipalaiduoti. Pasisupkim rytoj, kai baigsi skaityt „Valstybę“, – tiesiog regiu, kaip mirkteli.
– Būtinai, vaikeliai!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Prietranka
Sukurta: 2010-01-15 19:31:38
tikėti į save lengviau nei į dievą. šnekėtis irgi ^^
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2009-10-30 21:37:42
Bėgančios mintys... Kaži kiek kartų jos jau pabėgo? Tūkstančiuose kūrinių turbūt. Bėgo, kalbėjosi, zujo kaip musės... Kai pereinama prie knygų - jau įdomiau. Bet išvardijimas pomėgių, polinkų, norų intrigos nesukuria. Nesužadina smalsumo - nėra įdomumo. Arba tiesiog per mažai teksto, savitų minčių, kad įsimintų, kiltų diskusijos, patiktų... O juk Tu gali, ar ne? Aš jaučiu.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-10-30 09:33:17
Gražu su savim pasikalbėti, bet negi manai, kad ir kitems įdomu??:)
O apie vaikystę galėjai daugiau parašyti. Išsiplėsti labaiu - būtų vertingiau. O dabar skystukas tik:)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-10-29 20:59:46
Na, su savimi kalbasi tik tikros prietrankos.Gal tada paimk rožinį ar kokią maldelę kalbėk-tai bus pokalbis su Dievuliu
Anonimas
Sukurta: 2009-10-29 19:21:29
Aš tai mieliau kalbuosi su staline lempa. Nes su savimi tiesiog negaliu. Negaliu pakęsti to bambeklio, o ir ginčytis su juo beviltiška - tu jam sakai kaip yra, o šis apsimeta esą viską žino ir taip ir dar geriau už tave. Tiesiog erzina toks naglumas . Štai todėl dažnai net baisu pasidaro likti su tuo "savimi" - tu nori pabūti ramiai, pasimėgauti tyla, o šis amžiais nenutyla, vis kišasi į ne į savo reikalus.
Štai todėl man mielesnė stalinė lempa :)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-10-29 18:59:28
O kodėl gi ne? Kartais taip gera pasikalbėti sus savimi.