Kartais mintys ne trykšta, o tiesiog bėga. Ir ne iš, o nuo manęs. Paveju, surenku po vieną, nuraminu, o jos po kurio laiko ir vėl tą patį kartoja. Nedresuojamos. Bet ir nekvailos. Gal taip kovoja už laisvę, nepriklausomybę (feminisčių ir Amerikos „juodųjų“, visur matančių diskriminacijos įtaka?). Nuo... manęs? Galbūt kartais išties esu joms per griežta. Reikalauju Hesės, Platono, Kanto..O jos, vargšelės, trokšta J. K. Rowling. Verčiu suaugti ir, matyt, per retai pastebiu, kad esame vaikai. Ir jos, ir aš. Pažadu: rytoj pusryčiams sukirsim torto gabalą, vėliau praleisim porą paskaitų ir pažiūrėsim „Ledynmetį“. Jos pyksta ir taikosi vėl mane palikt (girdžiu, triukšmingai kraunasi daiktus). Kėsinuosi ašarom grasint, ir jos, mažytės – mano vaikeliai – taria pirmuosius savo žodžius:
– Vaikystė nuostabi ne kaip paikumas, o kaip gebėjimas džiaugtis ir atsipalaiduoti. Pasisupkim rytoj, kai baigsi skaityt „Valstybę“, – tiesiog regiu, kaip mirkteli.
– Būtinai, vaikeliai!