Vakaras, bėgęs per gatvę, delniukais užmerkė akis.
Tai aš – pažiūrėk į mane.
Aš kitoks, aš nemoku šypsotis, kai liūdna,
Nemoku žudytis, kai norisi juoktis,
Aš vakaro brolis.
Mano sese, naktie, pasakyk, apie ką mano dienos?
Apie ką mano spalvos?
Jos būdavo ryškios, būdavo mielos.
Mano sese, naktie,
Aš kitoks, aš pardaviau broliui rankas...
Dar pabūsiu su juo, su tavim nuobodoka,
Jis moko pažinti iš naujo spalvas,
Peroksidinės sienos,
Tapetuose įsirėžusios dienos,
Viskas kitaip. Viskas kitaip tamsoje.
Vėl rytas, vėl viskas taip pat,
Aš stoviu prie veidrodžio, rankose šukos,
Viskas taip pat, tik aš nebe tas.
Ilgos blakstienos, trūksta tik rūko,
Kur pasakė, kad mano šviesa laikina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-03-28 23:06:45
Su savo spalva. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-15 12:54:25
Visai neblogai, netgi geriau nei neblogai.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2009-12-06 10:43:11
šiltai mielas eiliukas
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-10-27 09:27:12
Kas pasakė, kad mano šviesa laikina---> Man tik ši eilutė įstrigo.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-10-27 07:48:38
Mielas, pagardintas švelniomis paslaptimis.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-27 00:19:17
Liux iškaba ir mintis puiki.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2009-10-27 00:18:05
Labai mielas kūrinys. Jaučiamas vaikiškas naivumas ir patiklumas, žavėjimasis pasauliu. Gražu gražu, nors ir liūdna šiek tiek.
taipppat reikia rašyti atskirai. nebetas - irgi atskirai: nebe ir tas.