Vakaras, bėgęs per gatvę, delniukais užmerkė akis.
Tai aš – pažiūrėk į mane.
Aš kitoks, aš nemoku šypsotis, kai liūdna,
Nemoku žudytis, kai norisi juoktis,
Aš vakaro brolis.

Mano sese, naktie, pasakyk, apie ką mano dienos?
Apie ką mano spalvos?
Jos būdavo ryškios, būdavo mielos.
Mano sese, naktie,
Aš kitoks, aš pardaviau broliui rankas...

Dar pabūsiu su juo, su tavim nuobodoka,
Jis moko pažinti iš naujo spalvas,
Peroksidinės sienos,
Tapetuose įsirėžusios dienos,
Viskas kitaip. Viskas kitaip tamsoje.

Vėl rytas, vėl viskas taip pat,
Aš stoviu prie veidrodžio, rankose šukos,
Viskas taip pat, tik aš nebe tas.
Ilgos blakstienos, trūksta tik rūko,
Kur pasakė, kad mano šviesa laikina.