Rudens sindromas

Neįveikiamo nuovargio mintys,
prie suklupusio beržo peties,
dangus kabo alergiškai drumzlinas
taip žemai, kad ranka jį pasieks.

Kažkodėl visad kaltinam rudenį,
nesuvokiam tikros priežasties,
tyliai slenka sunki melancholija,
Trojos arkliu atjojus prislėgs.

Naktys pilnos viltingo laukimo,
lapams krintant juos vėjas sklaidys,
kaip ir mintys vienodo likimo,
aukštyn kilę, į žemę sugrįš.

Sfinkso mįslę įminti nelemta,
vis ieškot glūdumoje nakties,
nesurast savo rakto blakstienose –
nieks į delną tau jo neįdės.

Nepagydomo ilgesio metas,
nuskandintas į jūrą bangos,
dienos keičia naktis, ir šis ratas
suksis vėl, niekada nesustos.
Žilvinas

2009-10-26 16:50:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Maja

Sukurta: 2009-11-11 19:05:24

Taiklus net labai...dabartinei mano savijautai...

Vartotojas (-a): tarit

Sukurta: 2009-11-06 17:39:22

aha

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2009-10-27 10:29:16

man patiko, ypatingai antras posmas - išskirtinis:)

Anonimas

Sukurta: 2009-10-26 19:56:22

Gana sklandus. Neblogai:)

Anonimas

Sukurta: 2009-10-26 17:03:32

Pritariu Azarui. Brandžiai ir vaizdžiai.

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2009-10-26 16:53:20

Aš tai siūlyčiau į "Dainuoju žalią žolę" konkursą. Tiktų dainai.