Neįveikiamo nuovargio mintys,
prie suklupusio beržo peties,
dangus kabo alergiškai drumzlinas
taip žemai, kad ranka jį pasieks.

Kažkodėl visad kaltinam rudenį,
nesuvokiam tikros priežasties,
tyliai slenka sunki melancholija,
Trojos arkliu atjojus prislėgs.

Naktys pilnos viltingo laukimo,
lapams krintant juos vėjas sklaidys,
kaip ir mintys vienodo likimo,
aukštyn kilę, į žemę sugrįš.

Sfinkso mįslę įminti nelemta,
vis ieškot glūdumoje nakties,
nesurast savo rakto blakstienose –
nieks į delną tau jo neįdės.

Nepagydomo ilgesio metas,
nuskandintas į jūrą bangos,
dienos keičia naktis, ir šis ratas
suksis vėl, niekada nesustos.