Aš prašiau, maldavau „Neišeik...“
Bet visai nenorėjai girdėti.
Šalnos balino pievas gražiai,
Sodo kriaušę vėlyvąją krėtė.
Tu nutolai taku su šalna,
Nuskridai su pageltusiais lapais.
Lietūs guodė, ramino: „Gana!“
Gruodas pilkąjį liūdesį tapė.
O dienos vis trumpiau, vis mažiau,
Aš prie lango tarytum už grotų.
Man gerklėj vis karčiau ir karčiau, –
Tai rudenę nostalgiją rodo.
Bet ant stalo puokštelė gelsva,
Surinkau ją iš kritusių lapų.
Tai šviesa, tai ir meilė, gaiva,
Ji man saulė pražydusia tapo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-10-27 12:24:35
Ruduo sušildė spalvomis... :)
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-10-26 12:52:10
tiesiog NUOSTABU ;) ačiū
Anonimas
Sukurta: 2009-10-26 12:36:27
giedra nuotaika visame eilėraštyje
Vartotojas (-a): Živilė
Sukurta: 2009-10-26 11:23:00
Nemoku apsakyti žodžiais kaip gražu :) begalo patiko:)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-10-26 11:18:58
Paskutinėje eilutėje turėtų būti "saulE". Jeigu kas pataisys - labai ačiū.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-10-26 11:18:13
Taip švelniai, bet ir gražiai liūdna. Cha, už mano kompiuterio, ant palangės, taip pat puokštė iš lapų :)