Aš prašiau, maldavau „Neišeik...“
Bet visai nenorėjai girdėti.
Šalnos balino pievas gražiai,
Sodo kriaušę vėlyvąją krėtė.

Tu nutolai taku su šalna,
Nuskridai su pageltusiais lapais.
Lietūs guodė, ramino: „Gana!“
Gruodas pilkąjį liūdesį tapė.

O dienos vis trumpiau, vis mažiau,
Aš prie lango tarytum už grotų.
Man gerklėj vis karčiau ir karčiau, –
Tai rudenę nostalgiją rodo.

Bet ant stalo puokštelė gelsva,
Surinkau ją iš kritusių lapų.
Tai šviesa, tai ir meilė, gaiva,
Ji man saulė pražydusia tapo.