Užkliuvęs už pušų viršūnių
tarp debesų paklydęs
rudens tyloj jis braidė
pavargęs kasdienybėj
nurudęs žolės stiebas
užgesęs saulės žvilgsnis
visur jo ženklas
buvo užrašytas
ir mes už jo
bevardės sienos
lyg medžiai
apkabinę savo sielą
sustojom akimirkos glėby
ir nenorėjom jos palikt
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2010-09-11 16:54:53
Jis - tai laikas. Velniškai gražu...
Anonimas
Sukurta: 2010-03-13 19:15:10
labai nuoširdu ir jausminga...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-10-25 22:55:15
akimirkos glėby sustojas laikas... ir mes už jo bevardės sienos/ gražu/
Anonimas
Sukurta: 2009-10-25 22:44:36
Kas tas jis, braidantis rudens tyloj? Nemotyvuojamas dangaus vaizdinių staigus nukėlimas žemėn (tai po debesis kažkas vaikšto, tai jau apie žolę kalbama). Tai eilėraštis apie tą JĮ ar apie dviejų asmenų jausmus?
Anonimas
Sukurta: 2009-10-25 22:07:14
trumpokas bet man patiko :)