Užkliuvęs už pušų viršūnių
tarp debesų paklydęs
rudens tyloj jis braidė
pavargęs kasdienybėj
nurudęs žolės stiebas
užgesęs saulės žvilgsnis
visur jo ženklas
buvo užrašytas
ir mes už jo
bevardės sienos
lyg medžiai
apkabinę savo sielą
sustojom akimirkos glėby
ir nenorėjom jos palikt