Girdžiu, kaip skundiesi, senoji obelėle,
Linguodama vėjuotam vakare,
Kad nesugrįžta nuriedėję sūnaitėliai,
Kad jie užtruko sodo žolėje.
Gal tau skaudu, kad žalią rūbą
Taip skalbia šėlstantis lietus,
Kad jis pagelto ir parudo,
Nors ką tik buvo toks sodrus?
Tau lapai – laikinas parėdas.
Matai, juk man tikrai blogiau.
Net ir pavasariui atėjus,
Paliksiu plikas, koks buvau.
Dar saulė šauks tave žydėti,
Užmegzti aibes obuolių.
Man lieka vien sūnaus ilgėtis
Ir laukt retai begrįžtančio.
Ruduo, žvarbu ir jau šaltoka,
Bet pakalbėkim vieni du.
Kartais gyvenimas išmoko
Kalbėt balsu net su medžiu.
Girdžiu, kaip skundiesi, senoji obelėle,
Linguodama vėjuotam vakare,
Kad nesugrįžta nuriedėję sūnaitėliai,
Kad jie užtruko sodo žolėje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-25 17:03:22
kalba su medžiu visuomet graudi :)
Vartotojas (-a): Žlėja
Sukurta: 2009-10-25 15:48:14
Primena vaikystę, kai kalbėdavau su medžiais. Dabar turbūt ir jie, laukia manęs, kažkur užtrukusios..
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-10-25 15:06:51
Kartais gyvenimas išmoko
Kalbėt balsu net su medžiu.
Gražiai apie vaisius dalinančią obelėlę. Gamtos artume ir su medžiu kalbėtis gera... Atrodo, kad jis gyvas: girdi, mato, jaučia...
Anonimas
Sukurta: 2009-10-25 14:45:29
labai tradiciška
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2009-10-25 13:51:19
Netoli rieda obuolėlis nuo obels,
Gyvenimas mus surenka krūvon...
Jei neprilips atgulęs lapas prie šakos,
mes nesugrįšime į praeiti - adijos...
Anonimas
Sukurta: 2009-10-25 09:52:51
Tradicinė lyrika, kuri žavi savaip:)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-10-25 09:21:03
tėveliui skauda ... grįž palaidūnas sūnus ...
/ tik kalbėkit kalbėkit ir ne tik su medžiu/