Girdžiu, kaip skundiesi, senoji obelėle,
Linguodama vėjuotam vakare,
Kad nesugrįžta nuriedėję sūnaitėliai,
Kad jie užtruko sodo žolėje.

Gal tau skaudu, kad žalią rūbą
Taip skalbia šėlstantis lietus,
Kad jis pagelto ir parudo,
Nors ką tik buvo toks sodrus?

Tau lapai – laikinas parėdas.
Matai, juk man tikrai blogiau.
Net ir pavasariui atėjus,
Paliksiu plikas, koks buvau.

Dar saulė šauks tave žydėti,
Užmegzti aibes obuolių.
Man lieka vien sūnaus ilgėtis
Ir laukt retai begrįžtančio.

Ruduo, žvarbu ir jau šaltoka,
Bet pakalbėkim vieni du.
Kartais gyvenimas išmoko
Kalbėt balsu net su medžiu.

Girdžiu, kaip skundiesi, senoji obelėle,
Linguodama vėjuotam vakare,
Kad nesugrįžta nuriedėję sūnaitėliai,
Kad jie užtruko sodo žolėje.