Aistringas tvinksnių unisonas
Išplukdo EGO už ribų.
Aprengia priešaušris raudonas
Du kūnus vienu nuogumu.
Velėnoj šaknys susiraizgę,
Mes susipynę dar labiau.
Susidrovėję tirpsta žvaigždės,
Į dangų smigdamos giliau.
Migloja sąmonė iš laimės.
Dabar pasaulis – aš ir tu,
O tvinksnių unisonas aidi
Už Laiko ir Erdvės ribų.
Šią naktį ant Gyvybės Medžio
Pražydo dar viena šaka.
Atradom stebuklingą pradžią,
Ar gali būti pabaiga?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-24 19:22:00
...puikus širdžių unisonas...tarsi jaučiu ego išnykimą meilės svaiguly...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-10-24 16:25:27
Puiku, kada ant Gyvybės medžio pražysta dar viena šaka. Patiko mintis, patiko eiliavimas.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-10-24 15:58:31
...man patiko, net nežinau kodėl EGO netinka?
Anonimas
Sukurta: 2009-10-24 15:11:44
Nijole, šiandien peikiu, pasigedau tarp EGO Jūsų širdies, na dirbtina. Laikas, riba, pasaulis, bet tai ir esmė, sąmonė - migloje, va čia man prasilenkia su EGO. Nepykite, bet deja tai ne Jums.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-10-24 14:18:11
įsiūbuojantis unisonas