Aistringas tvinksnių unisonas
Išplukdo EGO už ribų.
Aprengia priešaušris raudonas
Du kūnus vienu nuogumu.

Velėnoj šaknys susiraizgę,
Mes susipynę dar labiau.
Susidrovėję tirpsta žvaigždės,
Į dangų smigdamos giliau.

Migloja sąmonė iš laimės.
Dabar pasaulis – aš ir tu,
O tvinksnių unisonas aidi
Už Laiko ir Erdvės ribų.

Šią naktį ant Gyvybės Medžio
Pražydo dar viena šaka.
Atradom stebuklingą pradžią,
Ar gali būti pabaiga?..