Ruduo išbarstė lyg mozaiką puokštę
Su įsikūnijusiais spinduliais.
Sakyk, už viską ko labiausiai trokšti?
Ko tavo akys drėksta paryčiais?
Mintis per naktį kala lyg klaustukas, –
Vis gręžia galvą per abi ausis.
Iš nuostabos kepurė net nusmukus. –
Skaudi apgaulė uždengė akis.
Sprangus ruduo ne džiugesiui pasiūtas
Iš lapų kuokštų vystančiais veidais,
Tarsi bespalvėn akys žvelgia atvirutėn. –
Spalvų vitražan niekas neįleis.
Žalius krantus apleido spalio upė.
Linguoja žemė slegiama naštos.
Net juodai baltas paukštis tyliai tupi
Ant nespalvotos rudenio laktos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-26 22:28:10
...skaidriai...ačiū.
Vartotojas (-a): Žlėja
Sukurta: 2009-10-25 15:50:35
O man atvirkščiai, ne šiltas ir lengvas. Toks stiprus kažkuo, kanda. Galbūt, žinoma, mano vidinė būsena verčia taip interpretuoti :)
Anonimas
Sukurta: 2009-10-24 16:57:52
Geras
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-10-23 13:25:40
Visas eiliukas toks šiltas ir lengvas, bet labiausiai patiko paskutinė eilutė. Atsiminisu!
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2009-10-23 12:22:22
Nuostabiai išreikštos mintys,
švarus, tyras jausmas pasklinda skaitant Jūsų kūrinį :)