Ruduo išbarstė lyg mozaiką puokštę
Su įsikūnijusiais spinduliais.
Sakyk, už viską ko labiausiai trokšti?
Ko tavo akys drėksta paryčiais?

Mintis per naktį kala lyg klaustukas, –
Vis gręžia galvą per abi ausis.
Iš nuostabos kepurė net nusmukus. –
Skaudi apgaulė uždengė akis.

Sprangus ruduo ne džiugesiui pasiūtas
Iš lapų kuokštų vystančiais veidais,
Tarsi bespalvėn akys žvelgia atvirutėn. –            
Spalvų vitražan niekas neįleis.

Žalius krantus apleido spalio upė.
Linguoja žemė slegiama naštos.
Net juodai baltas paukštis tyliai tupi      
Ant nespalvotos rudenio laktos.