Žaliuoja žiemkenčių sala išblukusiuos rudens dirvonuos,
Skrajūnų priegiesmius gailius uždangstė švinas debesų
Ir kabo kruvinais lašais uogelės putino raudonos
Tarp nurėdytų miško krūmų šakų vaiduokliškai liesų.
Tik šelmis vėjas neša skiautes nuo lopiniuoto klevo rūbo,
Auksinę smulkmę dosniai beria nuo žvarbstančių lietuj beržų.
Kai susitraukusi diena, net ir dangaus per žemos lubos.
Valstiečio viltys apsijuosė žaliuoju žiemkenčių diržu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-22 19:00:53
Labai artimas
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-10-22 17:40:47
mielas spalio vaizdelis
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-10-22 17:30:04
...geros eilės.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-22 16:56:31
Pagaliau eilės vakare ateina - žemiškos, galvojau skaitydama ir kada tie ,,pietūs'' baigsis, nuo šakučių ir damų, zefyrais užsikandau. Dėkoju Nijole, už tikrą supratimą ir sąsają tarp gamtos ir žmogaus. Tai jau kūryba - verta dėmesio, neieškoma inkliuzo, čia jo ir nereikia, kalbama mintimis, jausmais, puikiai suvokiant ne tik rimą, bet ir puikias metaforas, palyginimus. Viltys - duonoje, kasdienėje, ateinančios iš žemės, per prakaitą ir valstiečio darbštumą.
Tematika - paprasta ir jikių įmantrybių, bet savitai subtili, švelni.Liuks.