Dvylika šviesos angelų
Sijoja žodžius ir lietų
Bedugniuose laiko rėčiuose
Erškėčio spyglių laiptais,
Nešdami purpurą būčiai basai.
Gieda vėju skaidriai arba darganotai,
Žvelgdami lakštingalos akių stiklu.
Išvaikšto visus mūsų lapkričius.
Neranda.
Šalnos dalgius obely sukabinę,
Delnais smėlyje dangų sau susipusto išeiti.
Išeina.
Teška baltas dobilo kraujas
Liūdno Dievo blakstienomis
Tirštai į erdvią rudens vienatvę.
Užpildyti ar neužpildyt?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-10-23 10:22:40
Ačiū už pastabas ir komentarus:)
Anonimas
Sukurta: 2009-10-22 22:23:12
Visai neblogai, tik paskutinės eilutės kaip ir nebereiktų, klaustuko tai tikrai. Dar kliūva eilutė "Delnais smėlyje dangų sau susipusto išeiti" - ji ir per ilga, ir iškrentanti iš bendro ritmo, ir su prasme kažkas negerai.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-10-22 17:31:41
...dobilo kraujas, visa ir pasakyta per baltą spalvą - tyrą ir švarią....
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-10-22 17:10:24
Teška dobilo kraujas
Dievo blakstienomis
į erdvią rudens vienatvę --- skausmo užaštrinimas šiose eilutėse.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-10-22 15:48:28
Ne modernizmo aš čia noriu tikrai:)
Anonimas
Sukurta: 2009-10-22 15:12:47
Per didelis kiekis teškančio dobilo kraujo - galimybė virsti šienu, per daug išsibarstyta norint modernizmo, deja modernizmas užmigo ant Dievo blakstienų, gerai , kad dar Dievas nedažytomis blakstienomis.