TRYS ŠŪVIAI

         Staiga ariergarde prasidėjo susišaudymas.
         Mus supa, pirmiausia atėjo tokia mintis, o tuo metu iš už krūmų bėgo sargybiniai šaukdami:
- Bolševikai, bolševikai eina!
- Būrys, mūšiui ruoštis, stebėt mišką!
         Rokai pasitik su kulkosvaidžiu! Šaudmenis susirinkit, granatas!
         - Juozai reikės trauktis į kaimą, iš viršaus einančių mes jų neatlaikysim, organizuok nuo bažnyčios pridengimą!
         Rokas paleidęs į darbą kulkosvaidį, suguldė bolševikus, bet jiems buvo gerai šaudyti į mus iš viršaus.
         Šūvis. Šeši.
- Vade, šoviniai baigiasi! – sušuko Rokas.
- Būrys traukiamės už bažnyčios! – nes Juozas jau buvo pasiruošęs pridengti.
         Metėm į bolševikus kelias granatas ir sprukom už bažnyčios.
- Reikia trauktis į mišką, kol jie mūsų neatakavo iš abiejų pusių. – Prišliaužęs prie manęs pasakė Rokas, ir jis buvo velniškai teisus.
- Vyrai, dabar bėgsim link miško, bėgsim taip, kad bažnyčia mums būtų priedanga. Jei pasirodytų kavalerija imsim granatomis. Pirmyn! – Pats pirmas šokau iš griuvėsių.
         Pasilenkę, pasileidom link miško.
         Kulkos švilpė kažkur toli pro šoną, nes matyt bolševikai bijojo eiti į bažnyčią.
         Mūsų buvo likę apie penkiolika vyrų.
         Galvoje sukosi mintis, kad tik nebūtų pasalos.
         Pasiekėm kaimo griuvėsių pakraštį.
- Vyrai, bėgam kairiau, link pelkės. – tyliai daviau komandą, šalia esantiems.
         Bėgant man kilo mintis, trauktis link grafo pilies, ten tose pelkėtose vietose mes turėjom būti saugūs.
         Bolševikai šaudė nežinia į ką, bet matyt jau pasiekė bažnyčią, pamatydami, kad šautuvai, kurie buvo nukreipti į juos, buvo be karių. Kulkos pasipylė virš galvų, bet mes jau buvom pakankamai toli, kad lengva būtų į mus pataikyti.
         Mes bėgom labiau į kaimo pakraštį ties pelke.
         Bolševikai tuo metu buvo pasimetę, nežinojo ar mus vytis, ar džiaugtis, kad pavyko užimti mūsų strateginę poziciją.
- Būrys stok! – sušukau, kai iki miško buvo likę koks dešimt metrų.
- Rokai, su dviem savanoriais, žvalgybon, kiti ieškom priedangos arčiau miško!
         Rokas su bedančiais dingo miške, o mes apšaudomi bolševikų traukėmės jiems iš paskos.
         Visai prie pamiškės krūmų, kulka pakirto vieną savanorį. Kulka pataikė tiesiai į akį, ištaškydama aplink smegenis.
         Karininkas Vytautas ir dar keli pamatę susivėmė.
         Juozas čiupo nelaimėlį, įtempė į krūmus.
         Nereikėjo nė komanduoti, visi nėrė į krūmus.
         Susiradom didesnius medžius.
         Priėjo Vytautas ir Juozas.
- Štai kas vyrai, reikia vieną vyrą pasiųsti į štabą. Gal yra norinčių?
- Išsiaiškinsim. – Pasakė už abu Juozas ir nušliaužė prie vyrų.
- Nebepykina Vytautai?
- Jau nebe. Ne kiekvieną dieną tokie vaizdai, kai smegenys taškosi.
- Karas broliuk, čia ne kavos gėrimas.
- Ką darysim?
- Geras klausimas.
- Su keturiolika karių atakon tikriausiai neisim?
- Ir kas toliau?
- Galvoju prasidės medžioklė.
- Mūsų?
- O kaip tau atrodo?
- Medžiojančių čia yra daugiau Vytautai, negu mums atrodo.
         Prišliaužė Juozas su vienu savanoriu:
- Savanoris Baltrus, žino šias vietas.
- Gerai.
         Baltramiejau, dabar klausykis ir įsidėmėk, raštų neduosiu.
         Privalai pranešti štabui, kad mus išmušė iš pozicijų. Bolševikų yra kelis kartus daugiau. Mums reikia pagalbos, mes bandysim laikytis šiam miške. Prasiveržti neturim jokių galimybių.
         Ar supratai?
- Taip vade.
- Na ir šaunuolis, tada, eik, kaip nori, kur nori, ir tepadeda tau mūsų gerasis Dievas, bet štabui žinią perduok. Saugok save, nes mes esam tavo rankose.
         Savanoris dingo krūmuose.

         Tuo metu grįžo Rokas su bedančiais.
- Aplink ramu. – Pranešė jis.
- Gerai vyrai, klausykit mano įsakymo. Dabar slenkam į pamiškę, paerzinsim bolševikus.
         Vyrai šyptelėjo, bet visi ėmėm slinkti į pamiškę.
         Atsargiai pažvelgę pamatėm, kad bolševikai išsitiesę visu ūgiu, žingsniavo link mūsų.
         Mostelėjau ranka, parodydamas kad šautume.
         Šūvis. Septintas.
         Šūvis. Aštuntas...
         Bolševikai visiškai pasimetė, matyt tokio akiplėšiškumo nesitikėjo, lakstė kaip išprotėję, pradėjo paniškai bėgti atgal.
         Šūvis. Tryliktas.
         Švilptelėjau, ir mes visi staigiai ėmėm trauktis atgal, nes bolševikai sugulė į griuvėsius, ir dabar reikėjo laukti rimto puolimo.
         Dabar jau bėgom kaip reikiant.
         Sustojom pribėgę keliuką į grafo pilį.
         Pamiškėj vėl supoškėjo.
- Pabudo. – Nusijuokė kažkas iš vyrų.
- Čia kelias pas grafą? – Paklausė Juozas.
- Taip. Teks eiti neprašytiems į svečius.
         Rokai tu pirmas. – Pasakiau jam nes jis žinojo kelią.
         Kas keli metrai vis kitas savanoris įsijungdavo į tą mūsų ištęstą vorą. Juozas liko paskutinis.
         Bolševikai šaudė be perstojo.
         Su kuo jie ten kariauja, galvojau žvalgydamasis į šonus, nes aplink jau tyvuliavo ta pelkė ne pelkė.
         Paėjus kokį penkiolika minučių, iš priekio iš už posūkio pasirodė Rokas:
- Vade, ne kas.
- Kas nutiko?
- Grafas...
- Kur
- Paslėpė kelią
- Ką?
- Einam į priekį.
- Visi liekat savo vietose!
         Nuėjom su Roku į priekį, kur aš iš nuostabos nustėrau. Keliukas slėpėsi į vandenį.
- Tikrai, grafas iš didžiųjų inkvizitorių giminės.
- Kas?
- Nieko Rokai, turi būti kulgrinda.
- Kur gi ne, dabar pats metas maudytis.
- Kirvių turim?
- Turi bedančiai.
- Reikia daryti plaustus, nedelsiant, nes grafas mus dovanoja bolševikams, mes juk savo užduotį atlikom.

         Vyrai greitai puolė kirsti artimiausias egles, pasikeisdami dirbo tokiu tempu, jog atrodė, kad mus vejasi ne bolševikai, o visa velnių kariauna iš pragaro.
         Bolševikai kažkur šaudė, bet pagal garsą buvo akivaizdu, kad jie jau miške.
         Iš lazdynų ir alksnių darėmės kartis ir ruošėmės jomis irtis. Buvo padaryti trys plaustai. Du mažesni ir vienas didesnis.
         Norėjosi kuo greičiau irtis nuo to prakeikto keliuko.
         Tuo tarpu, nuo pelkės ėmė kilti rūkas.
- Išgelbės jis mus, ar pražudys? – perskaitė mano mintis Juozas.
- Ar mes turim iš ko rinktis?
         Pradėjom irtis. Gylis nebuvo didelis, bet ir ne toks, kad galėtum bristi.
         Nusiyrėm nuo keliuko kokį puskilometrį, sustojom.
         Prie nedidelės salos prisitvirtinom plaustus.
- Ant plaustų tegu lieka po du vyrus, kiti lipam į salą. – Pasakiau tyliai.
         Tuo tarpu, rūkas mus galutinai paslėpė.
         Bolševikai jau kuris laikas nebešaudė.
         Buvo gana šalta, dėl drėgmės.
         Norėjosi valgyti ir ypač gert.
         Vyrų paprašiau negerti pelkės vandens, kentėtų kas gali.

         Rokas tebebuvo toks pat piktas, atrodė iš pasiutimo net kibirkščiuoja.
- Rokai nusiramink, rytoj rasim tą grafą. –Bandžiau aš jį guosti.
- Aha, rasim, gal pas jį ir rūmai plaukiojantys yra. Gal jis jau plaukia kur nors į kitą pasaulio kraštą.
- Kur jis nuplauks, pelkėm toli nenuplauksi. – Ramino jį Juozas. – Geriau vade papasakok tuos savo sapnus, vis naktis bus trumpesnė.
- Ką jums papasakoti?
- Nagi, klok viską, kas buvo nuo to pirmo karto, kai vožeisi į lubas galva.
- Tai ilga istorija.
- O mes niekur ir neskubam. – Nusijuokė Rokas.
         Atrodė, kad mano pasakojimas jam padės atgauti pusiausvyrą.
- Gerai, klausykit, tik čia nebus Hamletas.
- Tegu eina, tas Vytautas plaustan, jei nenori klausytis. – Pasišaipė Pranis.
- Gerai, gerai, atsiimu savo žodžius, matau, kad čia kažkokia velniava...
         Nebaigus jam sakyti, visai netoli užkaukė vilkas ar šuo. Kauksmas buvo toks, kaip čia geriau išsireiškus, baisus, kad atrodė eina per smegenis, kaip kokia kulka.
         Į tą kauksmą atsiliepė, gal keturiose vietose.
         -     Kažin, kam jie čia gieda tas giesmes? – nusispjovė kažkas iš vyrų
         -     Kas giedi tam ir gieda. – Vėl pajuokavo Rokas.
         Daugiau norinčių šnekėti nebuvo, nes po mumis ir aplink mus tyvuliavo mums nežinoma pelkė, aplink buvo rūkas ir šunys.
         Aš pradėjau galvoti, kad šunys irgi yra grafo darbas, bet tai ką iki tol sapnavau, su šunimis ryšio neturėjo.
- Gal aš kitą kartą papasakosiu savo sapnus vyrai, o dabar bandykim užmigti, nes nežinia kas mūsų laukia. – Pasakiau, ir niekas man neprieštaravo, toje baisioje drėgnoje rūko košėje.