Pamažu,
Lėtai ir skaudžiai
Tu išeini iš manęs.
Išeini iš mano akių,
mano rankų,
mano kūno.
Aš auginu vaikus,
Dirbu savo darbą,
Ieškau savo vietos
šitame griūvančiame
pasaulyje.
Ir kasdien žiūriu pro langą
Įkandin nueinančio Tavęs,
Kvailai burdama iš lietaus lašų-
Grįši? Negrįši?
Kartais aš liūdnai meldžiuosi
pačiam liūdniausiam Dievui,
Paaukojusiam mums savo Sūnų.
Liūdnas mano tikėjimas.
Gerumas visada reikalauja aukos.
Nieko nepaaukojęs
negali būti geras.
Ir todėl aš toliau
dirbu savo darbą,
Auginu tavo vaikus,
Ir tyliai stebiu
širdimi tavo
išėjimą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-18 23:48:28
Paleisk su meile.
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2009-10-18 10:58:31
Labai. Ir aš pasiimsiu, jei galima.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-10-17 22:26:36
Liuks.Imu -ačiū
Anonimas
Sukurta: 2009-10-17 19:13:27
nieko nesakysiu...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-10-17 15:26:03
Iš tikrųjų Nieko nepaaukojęs
negali būti geras.
Natūraliai taip iškalbėtas minčių srautas. Skausmingai gyvenimiška poezija. Kas tikra, visada jaudina.
Labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-17 14:31:47
Pirmas išėjimo posmelis gražus, o visa kita kaip eilėraščiui silpna, pernelyg paprasta.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-17 11:55:46
Skaudžiai ir stipriai. Puikus darbas.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-17 10:36:11
Tikras ir išgyventas
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-10-17 09:29:43
paklydėlis sugrįšta / moteriškai tėviškas laukimas - vaisingas/ :(