Jau vėjas varsto vienišas duris,
Spalvotų lapų prineša į vidų –
Ruduo – to grožio jis nepamatys,
Tačiau nemiršta iš pavydo,
Kad tu gali matyt kitaip,
Akis atmerkęs į pasaulį.
O jis tik pilkai – juodą dangų
Ir juodą nespalvotą saulę...
„Akių šviesa ne spalvose...“ –
Jisai pasakė ir pridėjo:
„Svarbiausia žmoguje – dvasia" –
„Spalvotai“ visa tai skambėjo...
ardas
2009-10-16 13:31:27
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-16 21:16:41
Patiko pirmos keturios eilės, paskui dingsta eilėdara, mistiškumas, susiklausymas tarp eilių...
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-10-16 16:06:46
gerai ir teisingai :)
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-10-16 16:02:33
spalvotai pasakei...
:)
Trečią eilutę taisyčiau:
Ruduo to grožio nebepamatys (išvengtum nereikalingo įvardžio "jis")
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-10-16 15:45:15
Vaizdinga, trumpa, stipru.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-10-16 13:51:41
Svarbiausia žmoguje – dvasia"-
„Spalvotai“ visa tai skambėjo...
...gilus ir skambus labai mielai suskambėjo...daltonikai neskiris ŽALIOS IR RAUDONOS SPALVOS...visos kitos normaliai ...
Anonimas
Sukurta: 2009-10-16 13:33:29
Neblogai spalvose, neblogai.