Jau vėjas varsto vienišas duris,
Spalvotų lapų prineša į vidų –
Ruduo – to grožio jis nepamatys,
Tačiau nemiršta iš pavydo,
Kad tu gali matyt kitaip,
Akis atmerkęs į pasaulį.
O jis tik pilkai – juodą dangų
Ir juodą nespalvotą saulę...
„Akių šviesa ne spalvose...“ –
Jisai pasakė ir pridėjo:
„Svarbiausia žmoguje – dvasia" –
„Spalvotai“ visa tai skambėjo...