Santrauka:
Paskutinės minutės
Akys per aslos lentelę į kūną nueina,
Geltoni saulės kvadratai sustingo prie lovos.
Nežino gyvieji to skausmo, kai ilgesį maino,
Į gęstančio jausmo ramybę ir kapo gerovę.
Žemė numiršta nuo didelio griūvančio smūgio,
Nualpsta pasaulis netekęs takto, nei svorio
Ir sąla burnoj kaip kąsnis pietinio moliūgo –
Sustingsta kaip gurkšnis dienos gerklėje pasikoręs.
Tokia ramuma ir nakties tiek daug prisigrūdo,
Laikas vienodai be galo toli nusidriekęs.
Rūdija iš juodžemio sruogos išlaisvintas plūgas,
Sudžiūvo ant stalo skani nesuvalgyta riekė.
Smilga su vėju kapelių gyvybę siūbuoja,
Bitės sparneliais nešioja jau surinktą medų,
Ir sklinda kū – kū ilgesingas per žydintį gojų,
Vis baubia Šėmargė žolės ir žmogaus pasigedus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-10-13 09:46:10
Laipsniškai. Tarpiai poetiški vaizdiniai taikliai atkuria realybę. Jaudinančiai nuo pradžios iki pabaigos. Stipru.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2009-10-12 21:39:29
toks lyriškas, ramus išėjimas;
Anonimas
Sukurta: 2009-10-12 16:20:46
Pabaigoje labiau įsivažiuojama ir tampa įdomiau:)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-10-12 14:54:16
Du paskutiniai posmai puikūs. Pirmi ne tokie geri.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-10-12 13:44:23
Nuoširdus ačiū autoriui už šį sklidiną melancholija kūrinį. Akimirka, kai jau viskas šalia, kai kažkas pasigenda trapaus, dar esančio ant slenksčio.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-10-12 12:42:10
...nuostabus kūrinys...labai...sodriomis liūdesio spalvomis nutapytas...iš širdies į širdį...puikiai...
Anonimas
Sukurta: 2009-10-12 12:19:30
...taip geliančiai tikra...
iki skausmo persmelktos mintys. Ir iškyla prisiminimais kančia, kai teko pabūti taip ilgai tarp dienos ir nakties, kančioje, tuose geltonuos saulės kvadratuos prie lovos...
Anonimas
Sukurta: 2009-10-12 11:39:53
Žaviuosi.
Puikios eilės.