Akys per aslos lentelę į kūną nueina,
Geltoni saulės kvadratai sustingo prie lovos.
Nežino gyvieji to skausmo, kai ilgesį maino,
Į gęstančio jausmo ramybę ir kapo gerovę.

Žemė numiršta nuo didelio griūvančio smūgio,
Nualpsta pasaulis netekęs takto, nei svorio
Ir sąla burnoj kaip kąsnis pietinio moliūgo –
Sustingsta kaip gurkšnis dienos gerklėje pasikoręs.

Tokia ramuma ir nakties tiek daug prisigrūdo,
Laikas vienodai be galo toli nusidriekęs.
Rūdija iš juodžemio sruogos išlaisvintas plūgas,
Sudžiūvo ant stalo skani nesuvalgyta riekė.

Smilga su vėju kapelių gyvybę siūbuoja,
Bitės sparneliais nešioja jau surinktą medų,
Ir sklinda kū – kū ilgesingas per žydintį gojų,
Vis baubia Šėmargė žolės ir žmogaus pasigedus.