Su dangumi pašiurpę žolės kalbas,
Šaltas rasas džiovindamos rytais--
Tapyki, vėjau, Gojos Grandes Albas--
Išdidžios jos šerkšnu baltu nueis,
Vos prisiliesdamos prie žemės iškankintos
Melu ir išdavystėmis, kraujuos--
Nuo Magadano iki beržo Intos,
Nuo Dzūkijos stubos iki naujos
Žaizdos trispalvėj esame pakraupę--
Vėl keliamės gyventi dėl Tiesos--
Mūs himno žodžiai, žodžiai šviesūs šaukia
Virš žemės, žemės žaizdoje visos,
Su dangumi pašiurpę žolės kalbas,
Šaltas rasas džiovindamos rytais...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-10-10 18:56:25
Visuomet žaviuosi žmonėmis, gebančiais įtikinti, neįvardinant paties jausmo. Puikus eilėraštis visu kuo.
Anonimas
Sukurta: 2009-10-10 17:41:05
...skausmas už mylimą Tėviškę, persipina su praeties žaizdomis iki beržo Intos iki dabarties vertybių nuvertėjimo. Tikrai skauda...Ačiū.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-10-10 17:36:12
Perskaitėme, Giedre, ir be pataisymo.
O žaizdos trispalvėje, deja, deja... Manau, kad tai baisiau, negu kūne ar sieloje.