Iki vakaro buvo papildytos šaudmenų, amunicijos atsargos. Naudingiausias buvo žemėlapis, kurio mums trūko, bei žiūronai.
- Vadas dabar kaip ir sukomplektuotas. – Šaipėsi Juozas, įteikdamas radinius.
- Už tai trys gurkšniai. – Atkišau gertuvę.
         Sargybos buvo išstatytos, visi pamaitinti, o aplink ėmė siautėti šunys ir varnos.
         Naujokai šiurpo kol galėjo įžiūrėti per rūką tą vaizdą. Beje, rūkas buvo dar vienas išbandymas naujokams, sukėlęs nepaprastai didelį nerimą. Suprasdami tai, naujokų niekur vienų nepasiuntėm į sargybą.
         Rūkas tą vakarą buvo tokio tirštumo kaip pienas.
         Ištiesus ranką, nuo alkūnės jau nieko nesimatė.
         Kas galėjom suėjom į žeminę.

         Užmigau, tik atsigulęs ant gulto, nespėjęs nei rankos po galva pasikišti.

- Kam visa ta istorija grafe?
- Tam, kad suprastum, karininke, kad kol tokių karių tautoje yra, tol valstybė neklūpo.
         Tavo kraštas šiandien, jau viena koja priklupęs, ir gali būti, kad greitai nuleis rankas, laikančias ginklą. Būsit parklupdyti ir jūsų neliks.
         Būsit po caro priespauda, būsit ilgai...
- Sakyk geriau ko nori?
- Ne daug aš tenoriu.
- Ko?
- Man reikia, kad tu padėtum paslėpti mūsų šeimos relikvijas, nes tai padaryti gali tik karys, toks kaip tu.
- Kur?
- Viską pasakysiu.
         Jos yra sudėtos į sarkofagą, kas jame yra geriau nežinoti. Mes su tarnais, šią naktį užkasim viską čia, prie kaimelio kapinėse, ten pat palaidosim ir tavo karius. Jų kaulai ir tavo žinojimas saugos sarkofagą, iki tol, kol ateis metas iškasti.
- Kas jas iškas?
- Tu, tik ne šitam gyvenime, karininke, mums dar bus lemta susitikti.
         Numojau ranka aš į jo paistalus.
         Išgėriau vyno.
- Aš galvojau rimtam darbui mane kvieti, kokiai kovai, o čia duobkasio.
- Matai, taip samprotauja tavyje karys, tu gi nieko nesupranti. Duobkasio rolė yra žinojimas, o žinojimas pasiekiamas ne kiekvienam mirtingajam.
         Po kelių šimtų metų mes vėl susitiksim, čia, tu šią dieną susapnuosi ir žinosi, kad taip ir buvo, kai kiti sakys nesąmonė.
         Ar ne nuostabi dovana už užduotį?
- Nežinau, nei su praeitim, nei su ateitim dar neteko reikalų turėti, ar kovoti.
- Ir gerai, su laiku kovoti žmogus per silpnas karys.
- O kam tau tas relikvijas slėpti?
- Tam, kad jos yra ieškomos, jas norima sunaikinti.
- Kodėl?
- Todėl, kad kai jų nebus, atsikvėps daugelis sotų?
- Kodėl?
- Todėl, kad inkvizicija dar sugrįš, ir patieks sąskaitas jiems, o be šių relikvijų nebus įrodymų.
- O ieško ?
- Ieško, jau keli šimtai metų, bet nesėkmingai, nes negali įsivaizduoti, kad inkvizitoriai pasislėptų tame krašte, kur kitados yra buvę pragaro vartai...
- Ką? Mes gyvenam prie pragaro vartų? – nuėjo pagaugais visas mano kūnas, o vynas atrodo išrasojo sodriu prakaitu ant kaktos.
- Europoje seniai kalbama apie tai.
- Tu matai, kastuvą įbedei į žemę ir...
         Grafas nusikvatojo:
- Tu man ir patinki, karininke, jausmingas esi kaip pats Amūras, kai prieš akimirką vos nekrauni į kelnės, o po to jau ciniškai juokauji, pilnas skepsio.
         Kariai yra gerai, gaila, kad nyksta jūsų giminė, be jūsų bus liūdna ant žemės, nuobodu.
- O ką tu žinai?
- Neklausk šito, aš žinau daug dalykų laike ir apie laiką, bet nuo žinojimo nėra geriau, karininke, o dabar laikas.

         Išėjom į lauką.
         Aplink tvyrojo toks rūkas, kad ištiesus ranką toliau savo alkūnės negalėjai matyti.
         Beveik pirštais liesdamas, p ne regėdamas tai, suradau savo žirgą, ir mūsų eisena patraukė per rūką link kaimo.
         Jojome visiškoje tyloje.
         Pasiekę kaimo kapinaites, grafo nurodytoje  vietoje, nebylūs, beveidžiai tarnai greitai iškasė didelę duobę, ir kai jau viskas buvo paruošta sarkofago užkasimui, grafas priėjo prie manęs, laikydamas auksinį durklą.
- Tu, karininke, saugosi sarkofagą iki ateis laikas atkasti ir toje kelionėje tave lydės, šis, gryno aukso durklas.
- Kokioje kelionėje, ką aš čia saugosiu? – nesupratau.
- Ateik čia. – Pakvietė grafas, prie duobės.
- Čia . – Parodė į duobę ir man nespėjus krustelti smeigė į mane durklu. Smeigė profesionaliai, ne į širdį, bet į vidurius aukštyn, į diafragmą, kad negalėčiau jo prakeikti, kad nė žodžio neištarčiau.
         Prarasdamas sąmonę išgirdau, grafą kalbant:
- Atleisk karininke, kitaip negalima slėpti, tikiuosi kai susitiksim kitą kartą tu nekerštausi.
         Ranka mėšlungiškai ieškojo kardo, prie šono.
- Jo nėra karininke, tebūna lengva tau, ši pragaro prieangio žemė...Ant jo dėkit sarkofagą... – Buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos girdėjau, jusdamas kaip sunkus sarkofagas spaudžia mane į žemę...

- Ne! – pašokau iš miegų visa savo esybe prieštaraudamas tam kas vyksta sapne...
         Smūgis galva buvo toks stiprus į žemines lubas laikantį rastą, kad tuoj praradau sąmonę...

- Pareina. – Išgirdau Roko balsą, pamažu atmerkdamas akis.
         Jau buvo išaušę.
- Na tu vade ir sapnuoji, reikės naktį pririšti prie gulto. – Dūsavo galvą tvarstydamas Juozas.
- Ar ne patį Liuciferį būsi susapnavęs? – Domėjosi prilindęs Pranis.
- Aha, tave šikantį į kelnes prie patrankos sapnavau. – Atsakiau sukeldamas juoko protrūkį.
- Išgerk vade, dar yra lašas likęs. – Atkišo gertuvę Rokas.
         Išgėriau.
- Rokai, sarkofago nelietei?
- Ko?
- Dėžės?
- Kam, juk vis tiek tuščia.
- Gerai.
- Kas gerai?
- Einam prie dėžės.
- Tu vėl ką nors prisapnavai?
- Aš jau ne viską atseku, kada sapnuoju, kada ne, bet nesvarbu, einam ten, prie tų pragaro vartų.
- Kur? – Persižegnojo Rokas, o juo pasekė ir kiti žeminėje buvę vyrai.
         Vytautas kreivai šypsojosi, galvodamas, kad man jau su visam.
         Atsistojau.
- Einam prie dėžės.
         Visi kas buvo žeminėje susidomėję išėjo kartu.
- Atsargiai ištraukit dėžę iš duobės.
         Rokas ir dar keli vyrai čiupo sarkofagą ir ėmė kelti lauk.
         Iškėlus, aiškiai matėsi griaučiai.
         Aš pasilenkiau prie jų ir pilvo vietoje ėmiau kapstyti žemę. Į mane tuščiom akiduobėm žvelgė 261 metus pragulėjusi čia kaukolė, tarsi nebyliai sveikinosi.
- Štai ir susitikom ponuli. –Pasakiau užčiupęs daiktą panašų į durklo rankeną.
- Ar sakei ką? – paklausė Rokas, toje mirtinoje tyloje.
- Aha, sveikinuosi.
- Su kuo?
- Atspėk?
         Kol Rokas ir kiti bandė spėlioti, aš ištraukiau auksinį durklą. Savanoriai aiktelėjo, jų gretose nušurmuliavo obalsis, kad aš suradau lobį.
- Ne vyrai, aš nesuradau lobio, ir nėra jokio čia lobio, nors ir iki pragaro kastumėt. Radau durklą, kuriuo tas žmogus buvo nužudytas, vykdydamas užduotį.
         Rokas griebėsi už burnos:
- Dieve švenčiausias, juk čia...juk čia mūsų Antano kaulai!
         Kareivių veiduose ėmė ryškėti panikos pradžia, jų akys plėtėsi, sukinėjo vieni į kitus galvas.
- Ką jūs čia vaidinat? – neištvėrė Juozas.
- Hamletą. – Šypsojosi karininkas Vytautas. – Jie mums vaidina Hamletą, Viljamo Šekspyro dramą. Tuoj, Antanas paims kaukolę, ir ši jam papasakos, kaip buvo klastingai nužudyta auksiniu durklu į kepenis.
         Aš pažiūrėjau į Vytautą.
- Sapnavau aš kad čia mane nudūrė grafas, va tuo auksiniu durklu ir po dėže liepė palaidoti, kad veiktų jo burtai, po to aš pats turėjau atkasti tą dėžę.
- Tai šią naktį sapnavai šitą reikalą? – Pasidomėjo Juozas.
- It kai dėjo ant manęs tą dėžę tada ir pabudau.
- Ne, čia tikrai prakeikta vieta, tikri pragaro vartai. – Persižegnojo Juozas.
- Ir jūs tikit visom tom košmarų klejonėm? – neatlyžo Vytautas.
- Kad per daug sutapimų vyruti, kad negalėtum patikėti. Kai sapnuoji, kad tave nužudo, užkasa, o paskui pats gali įsitikinti, kad taip ir yra, nes kaulai taigi yra, ką turi galvoti?
- Nežinau.
- O aš jau žinau, kad tave devynios. Vyrai, palaidokit to... taip išeina mano kaulus, ir tuos kitus į brolišką sudėkit, nes čia kaip ir mano kariai žuvę, tam sapne ar anam gyvenime.

         Kai pasibaigė visos laidojimo ceremonijos, jau ir pietų metas buvo atėjęs.
         Keistas jausmas neapleido ir užkasus, to, savo, iš sapno, ar kito gyvenimo kaulus. Rokas atgavęs pusiausvyrą plojo per petį, ciniškai juokaudamas:
- Užjaučiu vade, užjaučiu.
- Eik peklon.
- Parodyk vartus.
- Grafo paprašyk.
- Grafas, aš jam jau išrašiau mirties nuosprendį, niekur jis nepasislėps, iškasiu aš jį kaip tuos tavo kaulus, aš jį išrūkysiu iš tos pelkės.
- Nesikarščiuok, mes juk vykdom kovinę užduotį, jos negalima suasmeninti.
- Velniop bolševikus, man reikia su grafu pasišnekėti. Jis vienu auksiniu durklu neatsipirks.
- Kaip tu iki jo prisikasi, be to galvoju, kad čia nebuvo turtai, čia galvoju buvo tie dokumentai.
- Bet tie dokumentai juk verti daugiau negu auksas?
- Parodžius tuos dokumentus, galvoju greitai dingtum, nuo žemės, kaip aš tame sapne.
- Bet tave matai radom.
- Radau.
- Tikrai, tikrai.
- O po kiek metų visa tai įvyko?
- Tikrai, nenorėčiau ir aš būti toks iš sapno trauktas.
- Bolševikai, kai užeis nieko nebenorėsi.
         Rokas nenustygo vietoje, nes jam dabar neberūpėjo nei bolševikai, nei karas, nei Lietuva, dabar jis turėjo priešą – grafą.
         O priešai anot Roko buvo naikinami.
         Tuo metu įsidienojo.
         Saulė, kaip sakydavom ritinėjosi žeme. Buvo šilta ir tingu, kaip yra gerai užvalgius.