- Ką gi. – Pasakė grafas. – Mes užvalgysim ir aptarsim reikalus, jei nieko prieš?
- Ar aš turiu alternatyvų, grafe? Tik nesuprantu, kam aš esu reikalingas jums?
- Jei būtum nereikalingas, jau būtum kur visi.
- Klausau jūsų.
- Turiu tau užduotį.
- Aš tarnauju pas lauko etmono V. Gosevskio...
- Karininke, aš tau neliepiu pereiti tarnauti pas mane, tu man turėsi padėti... Aš daugiau nieko neprašau, o apie tą nevykėlį lauko etmoną geriau nekalbėk, nedaug jam jau ir liko, vienas mūšis.
- Aš esu karys grafe...
- Buk kariu, mano svetingumo neatsisakei, kaip ir tarnaitės. – Nutraukė mano kalbą grafas, tęsdamas:
- Dabar klausykis ir dėkis galvon, kad suprastum, kas esi ir ko aš noriu iš tavęs.
         Tas karas, kurį mes dabar kariaujam, ir visi karai vykę iki šiol yra karai dėl žemės, dėl vietos po saule.
         Tuo, aš tau nieko naujo nepasakiau, ar ko nors įdomaus. Bet yra karų, kuriuos kariauja žmonės, ir tie karai yra siauresni savo prasme.
         Kai kova dėl žemės įgrįsta, prasideda karai kitame lygmenyje, žmonės pradeda kariauti dvasinius karus.
         Pasakysiu daugiau, karai dėl žemės yra dvasiniai karai, nes žemė yra tik erdvė, kurioje ta dvasia skleidžiasi.
- Nieko nesuprantu...
- Klausykis ir suprasi.
         Kada karai perauga į dvasinį lygmenį, tada jie išsiskaido į mažus, lokalius karus, kuriuose yra kariaujama netiesiogiai dėl teritorijos, bet dėl viešpatavimo dvasioje. Nors yra teigiančių, kad dvasia irgi turi savo erdvę, bet šiuo atveju tai nesvarbu.
         Tu manai, kad rusų caras nori užgrobti mūsų valstybę?
         Ne. Taip gali galvoti tik tavo naivus ponas su lauko etmonu ir kitais.
         Carui nereikia žemės, jam reikia žmonių, rusų...
- Tai dėl to jie taip žudo mus/
- Nepertraukinėk manęs karininke.
         Žudo tuos, kurie iš principo neatitinka rusiško tipo. Žudo stovinčius, žudo tuos, kurie priešinasi. Tik mesk ginklą ant žemės ir pulk ant kelių, ir tu gyvensi.
         Tai dvasios karai. Jei tu sugebi kristi ant kelių, tu prisitaikysi, prie bet kokios  valdžios ir kalbos, nes dvasioje esi niekas. Tavo dvasioje yra dykros.
         Tavo prasigėręs ponas užsinorėjo antros kvortos, užsinorėjo dvasinio karo prieš mus.
         Žinai kodėl?
         Ogi todėl, kad mes esam atvykėliai iš vienos galingiausių Europos valstybių, iš vienos žinomiausių didžiųjų inkvizitorių šeimų. Mes esam pasakiškai turtingi, tu net neįsivaizduoji kokius turtus mes konfiskavom, kol neprisikasėm iki karališkos šeimos, kol jie nesužinojo, kad pas mus yra medžiaga, galinti pražudyti daugelį sostų.
         Aišku, kad tavo ponai to nežino, ką aš sakau tau.
         Mums reikėjo per vieną naktį dingti iš civilizuotos Europos, į pasaulio pakraštį, reikėjo pasislėpti taip, kad mūsų nerastų.
         Taip mes atsidūrėm čia ir tose pelkėse įsirengėm šią pilį, kuri yra labai gerai ginama ir jos surasti svetimšaliui beveik neįmanoma. Bet užtat mumis domisi vietiniai, neduodantys ramiai išlaukti savo dienos, kada galėsim paskelbti dokumentus.
         Mes esam inkvizitoriai, ir apie burtus žinom daugiau negu visi burtininkai kartu paėmus, nes per mūsų rankas perėjo toks kiekis tikrų ir netikrų burtininkų, raganių, ir šiaip visokių apsėstųjų, kad mes turim išmokę galių, kurios mus saugo nuo dvasinių karų.
- Kodėl man visa tai yra pasakojama. Aš nenoriu turėti reikalų su burtais ir burtininkais.
- Todėl, kad tu esi karys. Nedaug dar yra žmonių tikrai mylinčių karą, o tu esi vienas iš jų. Tu esi žudikas, esi Žudikas iš didžiosios raidės. Tu nenuskriausi nieko, jei nėra aplink karo, arba nėra karo tavyje. Na žinai tą jausmą, kai atsiranda dvasios ir kūno harmonija, ir tu kuo daugiau žudai tuo tau ramiau, tu žudai šaltakraujiškai mintyse skaičiuodamas savo aukas. Jeigu suskaičiuoji iki trylikos  tai yra gerai.
         Tokių žmonių nėra daug, vienu metu, žemėje, nes jeigu sudarytų kritinę daugumą, mes būtume seniai sunaikinti, išnykę kaip rūšis.
         Tu esi iš mitinių Gilgamešo, Heraklio, Odisėjo palikuonių, pasklidusių po pasaulį. Tai giminė, kuri myli ginklą, ne moterį. Ginklas atstoja moterį, o karas ar mūšis mylėjimąsi.
         Juk mano tarnaitės meilė tau nepadarė didelio įspūdžio?
- Ne visai taip, ji man priminė, mano mylimą moterį...
- Nesąmonė karininke, tu buvai tik apsvaigęs nuo vyno ir kvapniųjų aliejų, kurie karių giminei yra pavojingesni už šaltąjį plieną.
         Tau reikia grobio, prievartos, karo metu, tu ją išprievartautum, ir nužudytum įsimylėdamas ne ją, o jos priešmirtines konvulsijas. Tokie kaip tu myli karą, o dievina mirtį.
         Priešo mirtį.
         Priešo, kuriam nejaučia jokios neapykantos, gal net savotišką meilę, už tai kad jis miršta...
         Aš klausiausi grafo, tylėdamas, suprasdamas, kad jo lūpomis kalbama tiesa, neturėjau nei ką pridurti, nei ką atimti, o grafas tęsė savo karo ir mirties monologą, tarsi kokias mišias:
- Beje tokie vyrai patinka moterims, dėl stiprumo, kuriuo spinduliuoja visa tokio kario esybė. Moteris jaučiasi saugi, bet kartu ją traukia ta laukinė jėga slypinti juose, kaip traukia moteris kunigai, nes jas traukia paslaptis. Ar kunigas tiktai laikosi celibato, ar karys toks pat stiprus ir lovoje kaip karys?
         Iš tos pačios giminės buvo ir jūsų kunigaikščiai iki Švitrigailos imtinai, vėliau jau ne. Išsigimusi buvo Kęstučio giminė, nors pats Kęstutis buvo didis karys, o jo sūnūs jau ne.
- Tai negi Vytautas nebuvo karys?
- Ne.
- O Griunvaldo mūšis?
- O kas yra tas Griunvaldo mūšis? Tai juk iš esmės, Vakarų ir Rytų Europos padugnių tarpusavio santykių išsiaiškinimas, kuriose dalyvavo ir Vytautas su savo kompanija.
         Va, jei būtų pergalė prie Vorsklos, va tada galėtume sakyti, kad Vytautas buvo didis karys. Juk, ten dykrose, dėka to, kad Vytautui buvo patikėta vadovauti, buvo išžudyti tikrieji Lietuvos kariai, iš kurių giminės esi ir tu. Nes jie nebėgo iš mūšio, kaip Vytautas su šeimynykščiais.
         Vytautas iš visur bėgo: iš Lietuvos ir Ordino po du kartus, o tai ir daugiau, iš Krėvos, iš Vorsklos, iš mažesnių vietų neminiu. Juk bėgo ir iš Griunvaldo mūšio lauko, bet gal arklį pabaidė kokia meška ir anam pasukus atgal pasuko link mūšio ir kariauna.
         Apie antrąjį Kęstutaitį nė kalbėti nėra ko, jis buvo greitesnis už Vytautą....

         Šūviai pažadino mane.
- Bolševikai pakilo į rimtą antpuolį. – Šyptelėjo grafas, pridurdamas:
- Negi šiandien ne ta diena, kai reikia čia kapstytis?
- Ar ir tu gali apsirikti? – nusistebėjau aš.
- Deja ir aš tik žmogus karininke.
- Užimt pozicijas! Kulkosvaidį į dešinę, paruošt granatas!
         Ei bokšte, kokia situacija?!
- Per kaimą, kol kas jokio judesio!
         Šūviai sutankėjo.
         Aišku buvo, kad ataka rengiama per lauką kuriame nudegė žolė.
         Kvaili bolševikai, ko iš jų norėti, atakuoja plynu lauku, kai kaimo griuvėsiai būtų šimtą kartų geriau.
- Kavalerija kaime! – pasigirdo iš bokšto.
         Po velnių.
- Paruošt granatas!
         Pribėgau prie bažnyčios sienos su šautuvu rankose.
         Į mūsų pusę šuoliais, su nuogais kardais, nešėsi raudonoji kavalerija.
         -    Ugnis! – sušukau iššaudamas.
         Pirmas. Šūvis. Antras.
         Kažkur netoli sukaleno kulkosvaidis, pradėjo sproginėti granatos, pakilo dūmų ir dulkių debesys.
         Bolševikai puolė taip, tarsi ta vieta būtų kokia nors komunizmo šventovė.
         Kavaleristus vėl sulaikė granatos.
         Įkalnėje užvirė susirėmimas tarsi kokia mėsmalė. Šūvis. Septintas.
         Taip, grafe, aš skaičiuoju savo mirusius priešus, kad juos kur devynios.
         Šūvis. Aštuntas.
         Kaip gražiai nukrito, įtikinamai...
         Šūvis. Tryliktas.
         Nutilo kulkosvaidis.
         Pažiūrėjau ar Rokas gyvas.
         Valėsi prakaitą, jo neima kulkos, toks jau jis yra.
         Tik dabar pamačiau, kad nei grafo, nei jo žirgų ne ženklo.
         Turbūt grafas pasislėpė žeminėje, o žirgai pabėgo, pagalvojau.
         Bolševikai dingo miške, kaip jau įprasta palikdami savo žuvusius ir sužeistus.

         Atsisėdau prie sienos iš už kurios šaudžiau. Pasijutau labai pavargusiu, nes nepamenu ar miegojau šią naktį ar ne. Kare dažnai taip atrodydavo, galvodavom iš nuovargio.
- Tuščia dėžė! – pasigirdo širdį veriantis Roko balsas. – Aš tą grafą tikrai užmušiu!
         Jis klūpojo prie dėžės, kaip prie mylimosios kapo ir vaitojo, keikdamas bolševikus ir visą likusį, jį supantį pasaulį.
         Man kažkaip vienodai atrodė, buvo kas ar ne toje dėžėje. Nenorėjau nieko galvoti, nes nuo tų vizijų ir taip jaučiausi ne visai savam kailyje.
         Grafas rado ką norėjo, pasinaudojo mūšiu ir dingo.
- Vade, ką darom? – prišoko prie manęs Juozas.
- Kas yra?
- Taigi dėžė tuščia, kam tada mes pasikvietėm tą juodvarnį, kad mus apmulkintų ir dingtų, va taip!
- Tai ką siūlot? – paklausiau abejingu balsu, dabar jau abiejų, nes priėjo ir Rokas.
- O tau kas yra, sergi, kad snaudi kur papuolė? – atidžiai nužvelgė mane Rokas.
- Pavargau.
- Rado kada, lobis buvo mūsų rankose, o jis pavargau. Aš po tiek šūdinų metų praleistų apkasuose, galvojau pagyvensiu, pamiegosiu minkštuose pataluose, vyno gero išgersiu. – Dejavo Rokas.
- Kas čia vyksta? – išgirdom susirūpinusį karininko Vytauto balsą.
- Karas. – Atsakė jam Juozas.
- Aš ne apie tai, aš apie kalbas, kur sakoma kad buvo kažkokie lobiai, grafai? Ar mes kariaujam, ar lobių ieškom?
         Juozas su Roku išpūtę akis žiūrėjo, į tą visai jaunutį savanorių karininką, kuris dar visas virpėjo iš susijaudinimo ar baimės, po mūšio.
- Kariaujam mes čia Vytautai, su priešais, su praeitim ir su savimi, daug karų kariaujam. – Atsakiau jam labai ramiai.
- Bet ko tada čia tie savanoriai isterikuoja?
- Vytautai, tau pirmas mūšis buvo?
- Pirmas
- Kiek nukovei priešų?
- Neskaičiavau.
- Matai, o aš trylika pataikiau ir visi griuvo po mano šūvio, o tu Juozai?
- Devynis vade.
- Dvylika vade. – Atraportavo Rokas.
- Dar reikėtų pridurti, kad praktiškai iš tiek galimų.
- Ko galimų? – nesuprato Vytautas.
- Šūvių. – Paaiškino jam Rokas.
- Kai pradėsi skaičiuoti priešus, kuriuos pašovei, tada galėsi priekaištauti šiems vyrams, kurie kare yra nuo penkioliktųjų kaip ir aš. Ar tu gali įsivaizduoti, kare nuo penkioliktųjų, mes keturi metai žudome...
- Bet įsakymas, užduotis...?
- Ar tau atrodo, kad ji nevykdoma?
- Ne.
- Tada gerai, viskas tvarkoje. Juozai, tegu ruošia vakarienę, Rokai organizuok trofėjų surinkimą, tik atsargiai.