Suvaržytas skausmingais kūno lankais
Aš jaučiuos lyg uoloj Prometėjo.
Daugel syk už mane laimingesnis jisai,
Nes žinojo už ką jis kentėjo.
O aš nežinau nei už ką, nei kodėl
Taip gyventi turiu, o norėčiau kitaip:
Be skausmų, be vargų pakilti žvaigždėn
Ir tenai pasilikt gyvent visąlaik.
Bet deja taip nėra-ne žvaigždžių aš sūnus,
O tiktai lopinėlis žemės juodos.
Ir gal greit ta diena, kai artojas rūstus
Atėjęs apars, išvagos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-10-09 14:12:39
Ach, tas kūnas, kaip menkai, ar visai jis mums pažįstamas kaip visuma, kaip betarpiška duotybė, ir kaip jį sunku apgauti. Užtat lakusis mūsų aš taip pažįstamas, kaip skausmingai jis pergyvena tremtį kūniškume, kaip jis nori kūną nusimesti, išsivaduoti, bet juk pats sakote: "kai artojas rūstus apars" šią lemtingą duotybę, išvaduos lakųjį aš iš mirtingojo, laikino ir riboto lemties. O ar, patekęs į žvaigždes, nesiilgėsies žemiškos duoties, tų keletos kūniškos ir sielos palaimos akimirkų?
Vartotojas (-a): mildam
Sukurta: 2009-10-09 12:45:52
Man norėtųsi apie tą skausmą kalbėti subtiliau ir jautriau.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-10-09 10:35:13
...kūno skausmo aimana, pakilti į žvaigždes su jomis pasikalbėti, sušilti ir nurimti, su žvilgsniu į žemės rūstį....