Suvaržytas skausmingais kūno lankais
Aš jaučiuos lyg uoloj Prometėjo.
Daugel syk už mane laimingesnis jisai,
Nes žinojo už ką jis kentėjo.

O aš nežinau nei už ką, nei kodėl
Taip gyventi turiu, o norėčiau kitaip:
Be skausmų, be vargų pakilti žvaigždėn
Ir tenai pasilikt gyvent visąlaik.

Bet deja taip nėra-ne žvaigždžių aš sūnus,
O tiktai lopinėlis žemės juodos.
Ir gal greit ta diena, kai artojas rūstus
Atėjęs apars, išvagos.