Nelieski žiedų užburtų.
Tau skaudžiai širdį sudilgys.
Bus daug bemiegių naktų,
O nerimas jas dar prailgins.

Ach, tas vėjas, padūkėlis vėjas,
Įsisukęs, tau plaukus suvėlė.
Tu, grakščiai ranką pakėlus,
Į kažką ilgesingai žiūrėjai.  

Jei paliesi, žinok, įsižiebs
Kibirkštėlių gelmė sklidina.
Tai ne sapnas? – paklausi širdies.
- Ilgesy aš krūtinėj viena.

Ach, tas vėjas, padūkėlis vėjas.
Sijonuką tavo pakėlė.
Kažką nerišliai sau vapėjau,
O  vėjas, jis ją glamonėjo!

Tik nelieski, nelieski širdies:
Nežadėk ir žodžiu nekerėk.
Atiduot ją galėsi išties,
O grąžinti,  ar kas sugebės.

Ach, tas vėjas, padūkėlis vėjas.
Kaklo iškirptę tavo pravėrė...
Dar išraudę skruostai žadėjo...
...Nežinau, kaip lūpos ištvėrė...

Nemylėk, nemylėk, kai diena.
Nemylėk, nemylėk, kai aušra.
Tik mylėk, tik mylėk paslapty -
Tos bežodės tylos apsupty -
Tik naktyj, tik širdis išmylės -
Ji - bežodė. Juk ji nebylė