-     Grafas atjoja!- pasigirdo kažkieno šaukimas nuo bokšto.
         -     Tik to velnio išperos, čia mums ir betrūko. – Nusispjovė Juozas.

         Greitai grįžom į savo apkasą.
         Grafas kaip ir pirmą kartą jojo atsileidęs, nekreipdamas dėmesio į bolševikų lavonus ir šėlstančias varnas ant jų, ar aplink šmirinėjančius žmogėdras šunis. Kalavijas prie šono, ir šautuvas ant kelių, bei didžiuliai šunys iš abiejų pusių žirgo. Tokie pat ramūs, kaip ir jų keistas šeimininkas.
- Trrrr. – Sustabdė savo žirgą prie mūsų apkaso.
         Šunys, kaip iš sapno, pagalvojau žiūrėdamas į juos.
- Atsiimu savo žodžius, karininke. Jūs mane maloniai nustebinote, tarsi koks Leonidas prieš persus atstovėjote savo frontą. Antras mūšis ir antra pergalė, lenkiu galvą, esate, pasirodo kariuomenė
- Malonu girdėti pripažinimą. Kuo galime padėti?
- Kaip sekasi ieškoti?
- Ko?
- To ko tikitės rasti – lobio, juk be šunys čia išrausė tuos griovius.
- Neradom kol kas.
- Nepamirškit mano prašymo. Būtų gerai, kad jei rasite, nieko nejudinkit be manęs. Kur mane rasti jau žinai karininke, bibliotekoj.
         Jaučiau kaip imu blykšti, pažvelgiau į grafą, jis spinduliavo keista ramybe. Stengiausi nieko negalvoti, visai kaip sapne, o grafas mėgavosi savo galiomis:
- Nereikia nieko galvoti, aplinkybės tokios, kad greitai atvyksi pas mane su užduotim.
- Tai grafe pasakyk, kiek prieš mus bolševikų yra, jei jau viską žinai.
- Apie du šimtus. Tas kareivėlis jums melavo sakydamas penki šimtai ir dar pastiprinimas. Aš tokį Judą sušerčiau šunims, o nelaikyčiau prisidergusį sau į kelnes.
         Dominykas kaip pelų maišas susmuko į apkaso dugną.
- Tu, karininke teisingai elgiesi, kad ir kelintą kartą mes susitinkam, ir toliau taip daryk ir tu gyvensi, o viskas turėtų greitai paaiškėti. Nepamirškit mane pasikviesti kai rasit, nuo to jums visiems bus tik geriau, kas liksit gyvi.
         Su tais žodžiais šoko į balną ir nušuoliavo nešamas savo greitojo žirgo, kuris be abejo buvo grynaveislis.
         Visi tylėjo.
         Visi norėjo gyventi.

- Bolševike, klok viską, arba mes tave rišam anoj pusėj bažnyčios griuvėsių, ir ten savo žinojimu pasidalinsi su tais išprotėjusiais šunimis! – ne juokais supykęs pasakiau, kai grafas jau buvo dingęs ir girdėjimo ir regėjimo zonos.
- Tai, kad tavo pranašas viską pasakė.
- Ne viską, tau paliko pasakyti, kur ruošiamas jūsų pagrindinis smūgis.
- Manai aš žinau?
- Vyrai imkit virves!
- Gerai, gerai, vade, tik nesikarščiuok. Duok žemėlapį parodysiu, nes tas velnio juodvarnis vis tiek viską žino, kaip aš matau.
- Raudonas parše, man taip užėjo noras nusukti tau sprandą. – Pasakiau jam, kai jis man rodė, ant mano popieriaus skiautės, kurią aš vadinau žemėlapiu.
- Jeigu nieko nepakeitė, kol aš esu čia. – Tarsi dar apsidraudė tas judošius.
- Nesiteisink, jei kas ne taip, aš tau pažadu, eisi pašerti šunų.
- Lyg tai turiu kokį kitą pasirinkimą. Pats kitaip elgtumeis?
- Nemoralizuok man, atsirado sąžinės balsas.
- Nemoralizuoju, klausiu, kas toliau?
- Aš nesu senasis grafas, kad pasakyčiau, kas tavęs laukia, ar kulka, ar motulės ranka. – Pasišaipiau.
- Nepradėk manęs vėl bauginti.
- Reikalingas tu man raudonskūri.
         Vyrai klausėsi mūsų pokalbio ir krizeno.

         Tuo metu iš žeminės išbėgo vienas savanoris:
- Vade, turiu jums pranešti.
- Klausau.
- Čia negaliu, ateikit į žeminę.
- Na? - paklausiau kai abu įėjom.
- Ten, - parodė į skylę iš kurios byrėjo kaulai, - yra kažkoks metalinis daiktas.
- Iš kur žinai?
- Man pasirodė, kad ten kažkas yra, ir aš įkišau šautuvą su durtuvu...
- Ir?
- Durtuvas atsirėmė į kažką metalinį, arba man taip pasirodė...
- Duok šautuvą.
         Paėmiau iš jo šautuvą, bakstelėjau į tamsą. Durtuvas atsirėmė neabejotinai į metalinį daiktą. Pabaksnojau į šonus, tas daiktas buvo matyt nemažas.
- Tikrai kažkas yra.
         Gerai, darysim taip, durtuvą iškišk per žeminės stogą, ties tos skylės anga, o mes iš lauko pažiūrėsim, pakasim.
         Ne, palauk, nieko dabar nedarysim, palauksim Roko.
         Pagalvojau dar, kad grafas sakė, jog aš rytoj pas jį atvyksiu su užduotim.
         Gal ten ir yra užduotis tame daikte, o gal užduotis pranešti grafui?
- Kas ten tokio? – paklausė Juozas.
- Kažkas metalinis yra toje skylėje. – Atsakiau jam.
- Galvoji lobis?
- Nežinau.
- Matai visi čia to lobio, juk tik ir ieško.
- Gal būt, bet grafas, ar tau jis panašus į lobių ieškotoją?
- Man jis daugiau į raganių panašus.
- Man irgi, dėl to bijau, kad jis mums neužtrauktų kokios nors negandos, nors ir be jo mes čia turim visko sočiai.

         Diena jau visai į vakarą, kai parjojo Rokas.
         Nuvarytą arklį, dar buvo apkarstęs provizija.
- Nusiaubiau ūkio dalį. – Pasakė, keldamas ryšulius nuo nusiplūkusio žirgo, dar pagirdamas jį. – O tas bolševikarklis visai neblogas, matosi, kad kavaleristų, lėkė kiek aš jį vijau.
- Naujienos pasikeitė, Rokai.
- Domas prakalbo?
- Aha, buvo atjojęs grafas, tai prakalbino.
- Kaip?
- Nagi grafas nėra toks jau beprotis, jis daugiau aiškiaregys, tai jis ir užvedė ant kelio taip sakant. Prieš mus ne pagrindinės jų jėgos, o tik manevras.
- Tai ką dabar daryti? Du vežimai savanorių jau važiuoja į pagalbą?
- Labai gerai, kad važiuoja pačiu laiku, juk prieš mus apie du šimtai bolševikų. Bet reikia įspėti vadovybę apie jų planus.
         Juozai, pagirdykit arklį, duokit trupučiuką atsipūsti ir sodink ką nors kas prisimena kur štabas, su nauja žinai vadams.
- Gerai.
- Dar viena naujiena įdomi iš štabo. – Lyg nenorėdamas sakyti, pradėjo Rokas.
- Sakyk, ko dabar kaip boba.
- Buvo laiškai štabe, mums...
- Parvežei?
- Ne.
- Tai kodėl?
- Laiškai buvo visiems tiems, kas jau žuvęs, gyvam nė vienam.
- Eik tu sau... ar tu čia rimtai?
- O tu kaip galvoji?
- Nenoriu gauti laiško.
- Ir aš.
- Palauk, va gertuvė, gurkštelk, ir pasilik sau, tik manęs nepamiršk kai drėkinsi gerklę.
         Gurkštelėjau.
- Oooo, stipri. – Atkišau Rokui.
         Jis gurkštelėjo, ir kol užsukinėjo gertuvę, aš jam papasakojau apie radinį.
- Tai einam iškasim.
- Grafas liepė pakviesti jį.
- Lai eina jis žinai kur....
- Nesikarščiuok, jis nėra beprotis, jis išjodamas sakė, kad rytoj pas jį ateisiu, su užduotim.
- Kokia?
- Nežinau, gal tas radinys ir yra užduotis.

         Išleidom savanorį į štabą, su patikslintais duomenimis.
         Vakaras iš pelkės jau tempė savo rūko paklodes, kurios silpno, vakaro vėjo kedenamos, storais sluoksniais dengė kaimo griuvėsius, su juose buvusiais bolševikų lavonais.
         Ten prie puotaujančių varnų, kartu su rūku slinko ir šunys, tarp kurių ir varnų kilo grumtynės.
         Tas garsas sklindantis į mus kartu su rūku, kėlė nepaaiškinamą baimės pojūtį. Kada yra baisu, ta pirmaprade baime, kai nežinai, kas, kada tave iš tamsos ir rūko puls žudyti, o tu jautiesi toks bejėgis. Matydamas kaip tiršto rūko virvės, leidžiasi į tavo apkasą, riša šaltomis rankomis kojas, gramzdina į šaltą ir drėgną masę, kurion patekęs, nežinai, ar į tave įsikibs šuns dantys, ar kruvinas bolševiko durtuvas išvaduos iš tų kančių. Ir tu nežinai, kas būtų geriau ir greičiau.
         Laužo nekūrėm, nes šunų nebijojom, tikėdami, kad jie pasitenkins tuo ką turi.
         O bolševikai?
         Vyrai nėjo į žieminę miegoti. Susėdo vieni prieš kitus apkase su paruoštais durtuvais ir tylėjo.
         Kaip prieš svarbiausią mūšį, nesimiegojo niekam.